Dabar metate šį rašinį į šoną, paimate tuščią popieriaus lapą – nebūtinai didelį, bet visiškai baltą. Šalia jo pasidedate pieštuką ir pradedate galvoti apie savo gebėjimus. (Galima mąstyti apie vieną sritį, galima ruoštis visą intelektą nupiešti). Apgalvojote? Dabar imate į rankas tą pieštuką ar spalviklį ir tą kvadratą uždažote. Bet – ne visą (o gal net ir visą?). Uždažyto-retušuoto ploto turi būti lygiai tiek, kiek procentais jūs vertinate savo gebėjimus ir talentą.
 
Jei uždažėte mažiau nei 50 proc. ploto, vadinasi, jūsų vertė jūsų pačių akyse (savivertė) yra gerokai žemesnė, nei turėtų būti. Ir tuomet reikia imtis tam tikrų veiksmų. Jei užspalvinote maždaug pusę to kvadrato, idealu! Psichologai sako, kad normalūs žmonės dažniausia būtent taip ir padaro: jų psichinė būsena ir savivertė yra normali. O kas, jei uždažėte maždaug 75 proc. ploto? Tai ženklas, kad su jumis neįmanoma ginčytis, ir kad jokie moksliniai įrodymai ar net matematiniai apskaičiavimai jus sunkiai paveiks. Būtent tokį įsivaizduoju TV3 internetinio puslapio neseniai aprašytąjį Marijampolės ligoninės chirurgą Gediminą Akelaitį. Mat atsisakęs skiepo ir Galimybių paso „daktaras“ kalba taip: „Kavines ir aludes aš jau aplankiau, o jei maisto prireiks, nuvažiuosiu į Lenkiją ir nusipirksiu. O balių galiu ir namie pasidaryti...“
 
Mat jį galas, tą daktaro diplomą kažkaip įsigijusį žmogų: tegu važiuoja duonos į Lenkiją. Kol sienos atviros, tai nėra draudžiama. Bet turime kitą rūpestėlį: kaip pavadinti tuos, kurie šventai tikėdami, jog visose srityse yra genialūs, užtušavo visą kvadratą? Socialinės psichologijos vadovėliai tokius žmones įvardija, kaip turinčius rimtų problemų, viena kurių turi ir medicininį pavadinimą: tai – Daningo-Kriugerio sindromas (arba, jei švelniau, efektas). Kas tai yra?
 
Galėčiau dabar cituoti mokslinius (kai kas juos vadina pseudomoksliniais ir nėra visiškai neteisūs) straipsnius rimtuose mokslo žurnaluose. Bet gi mums artimesni yra lietuviško gyvenimo pavyzdžiai ir smagios lietuviškųjų žodžio meistrų mintys. Tai štai ką apie tą sindromą (kai kurių požiūriu – ligą) rašė vienas žinomiausių lietuviškojo feisbuko influencerių Rokiškis Rabinovičius: „Tas ryškus apsidurninimas kai kada baigiasi perėjimu į visišką mirties spiralę – durninimosi kolapsą. Nes žmogus, jau ir pats imdamas suprasti, kad atsisėdo į balą, pereina į aklą gynybą ir toliau neigia viską iš eilės. Taip daro netgi tada, kai jau geriau reikėtų slėptis. Bet vietoj slėpynių tas susidirbimas toliau demonstruojamas, ginantis teisumu. Nes negalima gi prisipažinti, kad padarei tai, kas visiems pasitaiko: leptelėjai absoliučią nesąmonę...“
 
Bet ir dabar esu tikras, kad į šiandienos pokalbio temą dar ne visi „įsikirto“. Todėl – dar viena citata iš dar vieno protingo žmogaus feisbuke, deja, taip pat prisidengusio slapyvardžiu. Piletis Ciniškas Chirurgas rašo: „Kelių medicininių romanų perskaitymas dar nepadaro tavęs gydytoju, o manęs – dirižablių inžinieriumi. Neužtenka „biški nusimanyti karvių genetikoje“ kad galėtumei diktuoti, koks yra geriausias dirbtinio apvaisinimo būdas moteriai. Neužtenka vogti mašinas, atsėdėti zonoje ar apsivilkti violetinį megztuką, kad galėtum gydyti vėžį...“
 
Tarp tų dviejų citatų pasiklydusiems: 1999 m. Kornelio universiteto (JAV) profesorius Deividas Daningas ir jo padėjėjas Džastinas Kriugeris tyrė metakompetenciją. Terminas įdomus, todėl reikia jį paaiškinti. Buvo tiriami ne naujų žinių įsisavinimo procesai, o tai, kaip moksleiviai ar studentai mokomi žinias vertinti, atsirinkti, sisteminti ir taikyti praktikoje (manau, šis metodas tiktų Lietuvoje, jei imtume žmones mokyti, kaip reikia atsirinkti ir skaityti internetinius niekalus). Išvada: vieniems rodosi, kad jie užgimę genijai (o iš tikrųjų yra tik vidutinybės), o kiti – turintys daug žinių ir itin apsiskaitę, išsilavinę – dėl įgimto kuklumo savęs neįvertina ir todėl visą gyvenimą praleidžia užaugę daugiausia tik iki skyriaus vedėjo pavaduotojo posto. Bet kuri pasaulio šalis dėl šių dviejų efektų neišnaudoja masės galimybių. Arba praranda daug laiko.
 
Aišku, kai kurie su malonumu stebi per TV transliuojamus realybės šou. Kas antras iš dalyvių pasityčioja (tylomis, nes patyčios – tarsi ir negražu). Kas trečias, televizorių išjungęs, virtuvėje burba apie į ekraną kišamas nesąmones. Ir niekas niekad nebeprisimena to nuoširdaus dabar kaime gyvenančio (o kažkada net Seimo nariu buvusio) dainininko Antano. Nes Antanas Daningo-Kriugerio sindromo atsikratė ir dabar dirba ten, kur atrado tikrąjį save – kaimo turizmo sodyboje.
 
Bet buvo dar ir kitas „dainininkas“, ryškiai pervertinęs savo galimybes. Televizijos džiaugėsi ir jį rodė. Tas bebalsis dainavo nesąmones, dalyvavo lietuviškoje „Eurovizijos“ atrankoje, o paskui išleido albumą, kurio pavadinimas atvėrė visą jame slypintį Daningą-Kriugerį. Mindaugo Jonušo (Minedo) diskas vadinosi taip: „Geriausias albumas pasaulyje“. Ir saugau jį kaip brangenybę: tegu anūkai pasiklauso ir stebisi, kokia smagi šalis buvo Lietuva. Taip, kai kurie pasityčiojo. O kai kurie krūvą pinigų iš to arkliško humoro užsidirbo. Tik buvusiam sveikatos ministrui buvo nepatogu ir gėda, kad jis nežinojo, jog paskyrė susitikimą genijui. Bet paskui viskas stojosi į vietas.
 
Pasaulis verčiasi kūlversčiais. Gal todėl ir sunku skaityti šiuos minčių raizgalus. Tačiau, kuomet pajaučiu, kad tai yra ne kas kitas, o raizgalai, iš situacijos išsikapstyti padeda nemarioji klasika. Būtent ji viską į vietas sustato. Gal taip atsitiks ir šiandien? Ir nebereikės pasakoti, koks ten efektas įstrigo vienos partijos lyderio galvon, kad sumanė Covid‘ą gydyti mineraliniu vandeniu.
 
Taigi, žadėtoji klasika. Britų filosofas Bertrano Raselas: „Didžiausia pasaulio bėda yra ta, kad kvailiai visuomet mano esantys teisūs, o protingieji – visuomet pilni abejonių...“
Korporacijos „Microsoft“ įkūrėjas (per 130 mlrd. USD) Bilas Geitsas: „Visuomet smagu švęsti šventę, bet kur kas naudingiau yra įsiklausyti į nesėkmių priežastis...“
Na, ir galiausia, pavadinime paminėtasis Sokratas (4a iki Kristaus): „Aš žinau, kad nieko nežinau...“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!