- Gerda, kaip dažnai tenka sirgti? Įtariu, kad ligos sportininkams kimba retai…
 
- Iš tiesų sergu retai. Bet kai jau „įsisuka“ virusas į komandą, praserga visos žaidėjos, nes nuolat būname arti viena kitos – labai lengva užsikrėsti. (Šypsosi.)
 
- Ne kasdien turite galimybę pailsėti nuo sporto. Kaip paprastai atsipalaiduojate?
 
- Studijuoju tarptautinį verslą, tad dalį laisvo laiko skiriu mokslams. Kadangi gyvenu uostamiestyje, stengiuosi nuvažiuoti prie jūros, pasivaikščioti. Taip pat mėgstu susitikti su draugėmis, išgerti kavos.
Rodos, po treniruočių galėtum tiesiog gulėti lovoje – per dieną prisilakstai, bet mano kūnas reikalauja aktyvumo. Galbūt todėl, kad laisvo laiko nėra daug, labiau vertini kiekvieną akimirką ir nori ją prasmingai išnaudoti.


 
- Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų draugystė su sportu?
 
- Esu iš Varėnos, kur sportas visada užėmė svarbią vietą miesto gyvenime. Tuo metu ypač populiarus buvo rankinis, bet tėvai nenorėjo, kad jį pasirinkčiau – manė, kad tai per daug grubus sportas, didelė traumų rizika. O sprendimui rinktis krepšinį tėvai pritarė – suprato, kad vaikui fizinė veikla būtina. Aišku, jie tikrai neįsivaizdavo, kad tai taps mano pagrindine gyvenimo veikla.
 
- Sportininkų karjeroje būna lūžio taškas, kai hobis virsta profesija. Kokiu momentu supratote, kad krepšinis bus daugiau nei laisvalaikio pramoga?
 
- Tada man buvo vienuolika ar dvylika metų. Lankiau krepšinį ir plaukimą, kuris irgi sekėsi neblogai. Nusprendžiau, jei pateksiu į jaunių krepšinio rinktinę, liksiu prie krepšinio. Tuo metu dar nebuvau viena geriausių žaidėjų, bet treneriai, matyt, įžvelgė potencialą.
Profesionalią karjerą pradėjau „Kibirkšties“ dublerių („Kibiršktis-VKM“ - red. past.) komandoje, kur mane treniravo garsioji Jurgita Štreimikytė. Tuomet man buvo keturiolika. Labai vertinu laiką, praleistą su trenere – jos reiklumo ir profesionalumo dėka smarkiai paaugau kaip krepšininkė. Nors dublerių komandoje pralaimėdavome beveik visoms varžovėms moterų lygoje, vis tiek ta patirtis buvo neįkainojama. (Juokiasi.)
Po dvejų metų gavau kvietimą į pagrindinę „Kibirkšties“ komandą, o dabar jau antrus metus žaidžiu Klaipėdos LCC komandoje.


 
- Kokios emocijos labiau įsimena – skaudūs pralaimėjimai ar saldžios pergalės?
 
- Abu variantai įsirėžia giliai. (Šypsosi.) Niekada nepamiršiu U18 čempionato, kai laimėjome pirmąją vietą. O štai praėjusį sezoną su LCC komanda per visą sezoną viską laimėjome, bet kritome finale. Tai irgi skaudu – turėjome tokį šansą ir jo neišnaudojome…
 
- Ar tam esate ruošiamos psichologiškai?
 
- Išskirtinio dėmesio psichologijai nėra. Žinoma, treneriai stengiasi kalbėtis, jei jaučia įtampą komandoje. Ir pačios bandome ką nors sugalvoti stresui nuimti. Bet tai yra sritis, kuriai tikrai galima būtų skirti daugiau dėmesio.
 
- Kaip priėmėte žinią apie pelnytą geriausios 2024-ųjų metų Lietuvos krepšininkės titulą?
 
- Buvo netikėtas ir labai malonus įvertinimas. Praėjusį sezoną iš tiesų turėjau gerą žaidybinį periodą – su komanda pasiekėme ir Lietuvos, ir Baltijos lygos finalus. Matyt, žmonės įvertino mano indėlį į komandos pergales. Ypač malonu gauti tokį pripažinimą būnant vos 20-ies – kai kurios krepšininkės žaidžia dvigubai ilgiau nei aš.


 
- Dar vienas pasiekimas – po ilgos pertraukos Lietuvos moterų krepšinio rinktinė iškovojo kelialapį į Europos čempionatą. Kokios buvo emocijos po rungtynių?
 
- Tai buvo nerealus jausmas, ypač man, dar tik kelerius metus žaidžiančiai rinktinėje. Tiesa, pralaimėjimas Belgijai buvo šiek tiek skaudus – juk žaidėme savo sirgaliams prieš Europos čempiones, norėjosi laimėti. Bet kadangi jau žinojome, kad tikriausiai pateksime į čempionatą net ir pralaimėjus liūdesys nebuvo toks didelis.
O atmosfera arenoje... Buvo nuostabu matyti, kad tiek žmonių susirinko stebėti moterų krepšinį. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Ispanijoje, net į paprastas klubų rungtynes susirenka pilnos arenos, jau nekalbant apie rinktinės žaidimą. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje ši tendencija tik stiprės.
 
- Džiaugsmą dėl patekimo į Europos čempionatą aptemdė Lietuvos moterų krepšinio rinktinės trenerio Rimanto Grigo pasitraukimas dėl kilusio priekabiavimo skandalo. Kaip šią situaciją išgyvena komanda?
 
- Tiesą sakant, neturėjau progos su daugeliu žaidėjų pakalbėti apie šią situaciją.
Tiesiog taip įvyko... Dabar žiūrėsime, kas bus toliau. Tikime, kad vasaros pasiruošimui bus naujas treneris, ir, svarbiausia, kad komanda išliks kartu.
 
- Kokie rinktinės tikslai artėjančiame čempionate?
 
- Turime pagrindo žvelgti į čempionatą optimistiškai. Juk paskutinėse atrankos varžybose Europos čempionėms belgėms nusileidome vos vienu tašku. Tai parodė, kad galime kovoti su stipriausiomis Europos komandomis. Žinoma, daug kas priklausys nuo burtų – svarbu, su kokiomis varžovėmis pateksime į grupę.
Kadangi į čempionatą grįžtame po tokios ilgos pertraukos, tikrai atiduosime visas jėgas kiekvienose rungtynėse.


 
- Ar be fizinio pasirengimo kaip nors specialiai ruošiatės varžyboms? Kiek dėmesio skiriate mitybai?
 
- Specialaus mitybos plano neturiu, bet kiekviena žaidėja supranta, kad mityba krepšinyje yra svarbi. Tai nereiškia, kad negalima retkarčiais užsukti į makdonaldą ar atsigerti kokakolos. (Juokiasi.) Visgi dauguma žaidėjų turi rutiną ir stengiasi maitintis sveikai. Jei vakare suvalgai ką nors nesveiko, kitą dieną treniruotėje tikrai jauti sunkumą.
 
- Paprastai krepšininkų ir krepšininkių išvaizda susilaukia daug dėmesio… Ar jus veikia šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjęs grožio kultas?
 
- (Susimąsto.) Esu patenkinta savimi ir savo kūnu. Būdama 189 cm ūgio, žinoma, dažnai sulaukiu aplinkinių dėmesio – žmonės iš karto pastebi mano ūgį ir paklausia, ar sportuoju. Kai kurie atpažįsta, pakalbina – toks dėmesys man malonus.
Praėjusį sezoną buvo laikotarpis, kai dėl didelių pokyčių – naujos aplinkos, mokyklos baigimo, viso to lydėjusio streso – priaugau daugiau svorio. Tuo metu jaučiausi ne taip užtikrintai... Tačiau būnant profesionale sportininke fizinę formą galima atgauti gana greitai. Reikia tiesiog labiau pasistengti treniruotėse.
Kita vertus, krepšininkės nėra ir neturi būti vienodo sudėjimo – mūsų komandose žaidžia ir lieknesnės, ir stambesnės merginos. Stambesnis kūno sudėjimas tikrai nereiškia, kad žaisi prasčiau. Svarbiausia – kaip žmogus jaučiasi ir ko siekia.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!