- Šiaulių ligoninės administracija pernai turėjo atsišaudyti į kritiką, kodėl tiek daug laikinųjų skyrių vadovų. Matau, kad jūs taip pat laikinasis. Kodėl?
 
- Mano žiniomis, dabar jau mažai tų laikinųjų. Šiose pareigose esu antra savaitė. Aš dar turiu sudalyvauti konkurse, kuris bus paskelbtas netrukus.
Rimtesne problema laikyčiau, kad medikams vadyba nėra savaime suprantama tema – juk administravimo, teisės ir kitų žinių universitete negauname, tenka mokytis savarankiškai. Sunku rasti gerų vadovų medikų.
 
- Karoli, esate deficitinės specialybės atstovas – kai kurios ligoninės neturi nė vieno skubios pagalbos gydytojo, jų trūksta ir dideliems centrams.
 
- Taip. O pasekmių, kaip paprastai, reikia ieškoti dešimt penkiolika metų prieš. Kad pati specialybė nauja, koją kiša ir nepakankamas specialistų planavimas. Iki 2019-ųjų, kol STRATA nepradėjo, to apskritai niekas nedarė.
Bet net ir įžvelgdami, ko reiktų, gale dienos laisva ranka stumdome rezidentūros vietas, studijų krepšelius... Užuot atsakę žmonėms į klausimą, už kurių specialistų rengimą jie tikrai turėtų mokėti mokesčių pinigais. Didžiuliai akmenys dėl to rieda į Sveikatos apsaugos bei Švietimo, sporto ir mokslo ministerijų daržus.
 
- Kuo jus sužavėjo skubi pagalba?
 
- Nes ji dinamiška. Kiekviena diena skirtinga, pacientai skirtingi. Pusė budėjimo gali būti lengvas, o vakare gausi tokį pacientą, apie kurį tris dienas nenustosi galvojęs.
Įdomus faktas – mes neturime savo pacientų. Po budėjimo juos perima kolega ir žinau, kad kitą dieną jų nebepamatysiu.
Mūsų plati kompetencija, turime intensyvios terapijos, anestezijos, chirurgijos, terapijos žinių, atliekame daug procedūrų...
Visokių skambių frazių apie save esame prigalvoję. Pavyzdžiui (lai kolegos neįsižeis), kad žinome mažiau už kiekvieną specialistą jo srityje, bet daugiau už jį visose kitose.
 
- Vaizdingai pasakėte, kad teikiant skubią pagalbą viskas turi veikti kaip gerai patepta mašina.
 
- Skubios pagalbos skyriuje du patys svarbiausi dalykai – efektyvus pacientų skirstymas ir gerai veikianti intensyvi terapija. Tai turi veikti kaip gerai patepta mašina.
Kita, ką ypač noriu paminėti, kad galime užsiiminėti skubia pagalba rūsyje su prožektoriumi ant galvos. Bet jei tai darome rimtai, reikia stiprios infrastruktūros. Nes procesai ir infrastruktūra skubioje pagalboje neatsiejami vienas nuo kito.
Čia kaip McDonald‘s – kiek gera infrastruktūra, tiek galime veikti koordinuotai. Nes pacientų srautai dideli, nuolat balansuojame ant perkrovos, išteklių ribos.
Deja, daug priėmimo skyrių pastatytų, renovuotų bala žino kaip. Išleisti milijonai, o rezultatas abejotinas.
 
- Ką sakote pacientams, kai dejuoja, kad teko ilgai laukti?
 
- Šiaip jau normalu skubios pagalbos skyriuje laukti. Jei infrastruktūra gera, personalas kompetentingas, vidiniai procesai gerai sudėlioti, laukti reikės mažiau, bet vis tiek teks.
Kai žmogus sako, kad laukė labai ilgai, visada paklausiu, o ko konkrečiai: ar diagnostikos, ar gydytojo apžiūros ir panašiai?
Jei apžiūros, greičiausiai atvyko su žema skubumo kategorija. Nes kiekvienas vizitas rūšiuojamas. Tik neįsižeiskite, ne žmones rūšiuojame, o būklių sudėtingumą. Kad pirmiausiai padėtume tam, kuriam labiausiai reikia. Likusiems tenka palaukti.
 
- Palyginti su istorijomis, kiek medicininės pagalbos tenka laukti žmonėms kai kuriose Vakarų šalyse, mes gyvename pasakoje. Tačiau kokios tendencijos pas mus?
 
- Dar neturime tokios tragedijos kaip Vakaruose, kur žmonės laukia vien tam, kad patektų į skubios pagalbos skyrių. Po to valandų valandas, net paromis, kol bus iš jo perkelti į ligoninę.
Neramu, bet ta kryptimi judame. Pacientų srautai išties didėja. Ir didėja, sakyčiau, stipriais tempais. Šiauliuose per pastaruosius trejus metus pacientų kasmet daugėjo po dešimt procentų. Tai – kosminiai greičiai. Įsivaizduokite, jei skyrius atidarytas prieš dešimtmetį, srautas išaugo trečdaliu...
Reikia itin atsakingai planuoti infrastuktūrą, jos plėtrą. Nepasilikus vietos, po dešimties penkiolikos metų gali tekti statyti naują skyrių.
 
- Kartais žmonės patys sau „suprojektuoja“ tą laukimo situaciją: panikuoja dėl negalavimų, nors drąsiai gali palaukti ryto, šeimos gydytojo pagalbos. Kartais tiesiog nesupranta sistemos – jei kas blogai, žino tik vieną kelią – į priėmimą.
 
- Pailiustruosiu vaizdinga darbine situacija. Atvyksta vidutinio amžiaus vyras su pilvo skausmu. „Laba diena, – pasisveikiname. – Kuo skundžiatės, kokius vaistus vartojate?“ Jis: „Nežinau.“ O kas žino? „Žmona. Ką duoda, tą ir išgeriu...“
 
- Čia anekdotas?
 
- Ne! Čia kasdienybė. Žmonės kartais net nesupranta, ką daro šeimos gydytojas ir kada į jį kreiptis... O būna, tiesiog nori pagudrauti – aplenkti pirminę grandį ir gauti paslaugas greičiau. Visus tuos atvejus matome.
Taip tampame sistemos amortizatoriais: pirminės grandies, savo ligoninės, o didieji centrai – ir aplinkinių, kai jose trūksta vietų ar specialistų, ir taip toliau...
 
- Su kitais skyrių vadovais balandžio pradžioje viešėjote ministerijoje. Ką kalbėjotės?
 
- Kalbėjome apie reikalingus teisinio reguliavimo pokyčius. Vieni jų susiję su konkrečiais teisės aktais, kiti sisteminiai, kuriems ir kadencijos gali neužtekti...
Bet jei politikas Vilniuje gali profesoriui vidur dienos paskambinę gauti paslaugą be eilės, ar tikrai jam bus įdomu, kas vyksta Šiauliuose? Lai bus iššūkis politikams mane įtikinti, kad jiems rūpi.
Dabar sistemoje turime nekontroliuojamą chaosą. Bet centruose esančiuose skubios pagalbos skyriuose jo būti negali. Jei viskas grius, mes turime stovėti tvirtai dvidešimt keturias valandas septynias dienas per savaitę laukti bet ko, kas įeis pro duris, ar bus įneštas GMP neštuvais.

---

 
Dosjė
K.Kilčauskas gimė Raseiniuose, LSMU baigė medicinos studijas, ten pat ir skubios pagalbos gydytojo rezidentūrą2024 m..
2019-2023 m. Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos pirmininkas.
Mokėsi dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyboje, Divizijos generolo S. Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje, paramediku Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!