Vienintelis reformos vaisius
 

Milijonai eurų, nauja infrastruktūra, geresnis paslaugų prieinamumas – tokiais pažadais buvo pradėta Elektrėnų sveikatos įstaigų reforma. Metams prabėgus, realybė atrodo kitaip. „Reformos vaisiai – menki, o pažadai taip ir liko pažadais“, – atvirai sako Elektrėnų savivaldybės sveikatos centro direktorė, už nuopelnus sveikatos apsaugos sistemai garbės ženklu apdovanota Edita Paberalienė.

 
„Analizuodami reformos įgyvendinimo modelius matome akivaizdų finansavimo netolygumą. Mūsų kaimynai Trakuose struktūriškai prijungė vos tris tūkstančius gyventojų aptarnaujantį padalinį prie ligoninės ir tai kvalifikuojama kaip struktūrinė reforma, numatanti jiems milijono eurų finansavimą. Mes integravome tris visavertes įstaigas, aptarnaujančias 16 tūkstančių gyventojų, prisirašiusių pas šeimos gydytojus ir 24 tūkstančius gyventojų, prisirašiusių pas gydytojus psichiatrus, tačiau mūsų reforma laikoma tik funkcine, todėl iš žadėto milijono mums numatyta skirti vos ketvirtadalį sumos. Toks skirstymas man kelia rimtų abejonių dėl regioninio teisingumo principo“, – nusivylimo neslepia įstaigos vadovė.
 
Metai po reformos, o infrastruktūros atnaujinimo investicijų vis dar nėra, Vievio padalinio klausimas – neišspręstas.
 
„Jeigu ne Vievio padalinio problemos, viskas dar būtų neblogai. Deja, niekas šioje srityje nepajudėjo į priekį. Anksčiau buvo žadėta, kad Slaugos skyrius bus iškeltas, tačiau dabar šis projektas atidėtas mažiausiai iki 2027 metų. O ir tai tik paraiškų priėmimo etapas, ne paties projekto įgyvendinimas, tad realiai pokyčių mano kadencijos laikotarpiu negalime tikėtis“, – sako vadovė.
 
Anot E.Paberalienės, vienintelis apčiuopiamas laimėjimas po reformos – galimybė pirminės sveikatos priežiūros įstaigai teikti antro lygio specialistų paslaugas. „Nuo šių metų pradžios gavome licenciją teikti antro lygio akušerijos-ginekologijos paslaugas, kas ženkliai pagerino priežiūros prieinamumą mūsų savivaldybės moterims. Anksčiau joms antro lygio akušerio ginekologo paslaugoms tekdavo vykti į kitus miestus, o dabar visą priežiūrą moterys gali gauti vietoje, – pasakoja vadovė ir priduria, jog šį teigiamą pokytį riboja finansavimo problemos. – Mūsų planuojamas metinis biudžetas šioms paslaugoms yra vos devyni tūkstančiai eurų, bet mes per sausį-vasarį jau padarėme planą. Ką toliau daryti su pacientais, kurie vis dar nori šių paslaugų, bet planuojamas finansavimas jau išnaudotas? Juolab kad mes turime vienintelį ginekologą, aptarnaujantį visą mūsų savivaldybę.“
 
Nepaisant reformos sukeltų rūpesčių, sveikatos centro kolektyvas išlaiko pozityvią darbo aplinką. Atliktas psichosocialinės rizikos vertinimas visuose padaliniuose parodė, kad, nepaisant pokyčių ir iššūkių, darbinė atmosfera kolektyvo vertinama teigiamai, o darbo aplinka – saugi ir palaikanti. „Centras sėkmingai veikia ne dėl reformos, bet dėl įstaigoje dirbančių žmonių – motyvuotų, profesionalių ir gebančių susitarti“, – pabrėžia E.Paberalienė.



Moterys tiriamos išsamiau
 
Viena pirmųjų teigiamus reformos aspektus pajuto 40 metų praktikos patirtį šioje medicinos įstaigoje turinti akušerė Violeta Jašauskienė.
 
„Antro lygio paslaugų licencijavimas atvėrė galimybes teikti išsamesnes paslaugas mūsų pacientėms, – pokyčius komentuoja V.Jašauskienė. – Dabar atliekame nėščiųjų kardiotokografijas, vietoje imame ir tiriame pasėlius dėl beta hemolizinio streptokoko, atliekame ultragarsinius tyrimus tiek besilaukiančioms, tiek ginekologinėms pacientėms. Taip pat teikiame kontracepcijos paslaugas, atliekame gimdos kaklelio onkocitologinius tyrimus. Ir moterims nereikia išvykti už savivaldybės ribų.“
 
Ant gydytojos stalo – vos kelios nėščiųjų sveikatos kortelės, sufleruojančios, kad rekordiškai prastos gimstamumo tendencijos negerėja. „Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir mūsų krašte stebime demografinį nuosmukį. Šiais metais pas mus registruotos vos šešios nėščiosios. Praėjusiais metais skaičiai buvo panašūs, per visus metus sulaukėme tik apie dvidešimt gimdyvių. Jaunos šeimos susiduria su ekonominiais iššūkiais, sunkumais įsigyti būstą, patiria spaudimą dėl karjeros, – tęsia V.Jašauskienė. – Šiuolaikinėms šeimoms trūksta ir socialinių garantijų – užtikrintumo dėl ateities. Valstybė joms turėtų padėti kompleksiškai.“
 
Akušerė atvirauja, kad dirbant su ribotais laiko ir žmogiškaisiais ištekliais, tenka spręsti sudėtingus organizacinius klausimus.
 
„Pagrindinis gydytojas konsultuoja vakarais ribotą laiką, o antrasis specialistas atvyksta tik kartą per savaitę. Nepaisant to, kiekvieną dieną priimame vidutiniškai po keturiolika pacienčių. Darbo netrūksta, o pacientės patenkintos“, – šypsosi V.Jašauskienė.
 
Stipri šeimos gydytojų komanda
 
Įstaigoje dirba du gydytojai akušeriai ginekologai, du akušeriai, penki gydytojai odontologai, keturi odontologų padėjėjai, du burnos higienistai, keturi apylinkės administratoriai, kineziterapeutas, ergoterapeutas, keturi laboratorinės diagnostikos specialistai, du slaugytojo padėjėjai, du gydytojai psichiatrai, vaikų ir paauglių psichiatras, trys medicinos psichologai ir net trylika šeimos gydytojų bei dvidešimt trys bendrosios praktikos slaugytojai.
 
„Didžiausias mūsų centro turtas – kompetentinga vadovė, – teigia pernai liepą prie Elektrėnų sveikatos centro kolektyvo prisijungusi šeimos gydytoja Laimutė Matkevičienė. – Net ir sudėtingose situacijose priimami optimalūs sprendimai. Tokia lyderystė įkvepia visą kolektyvą siekti geriausių rezultatų.“|
 

Šeimos gydytoja Laimutė Matkevičienė pripažįsta, kad kolegiška atmosfera ir profesionalus vadovavimas buvo esminiai veiksniai renkantis naują darbo vietą: „Prisijungimas prie šio kolektyvo buvo vienas geriausių mano karjeros sprendimų. Smagu, kad mūsų komandoje visi ne tik išmano savo darbą, bet ir palaiko vienas kitą. Jei reikia, pasitariame, padedame – tas ryšys ypač svarbus. Pacientai tai irgi jaučia – gera sulaukti visos komandos dėmesio.“

 
Nors kolektyve gydytoja jaučiasi puikiai, reformos klausimu ji teigia iliuzijų nepuoselėjanti. „Praėjusių metų reforma buvo parengta skubotai ir be jokios analizės. Visiškai nebuvo įvertintas europinis kontekstas ir karas, kuris jau ketvirti metai vyksta. Tie milijonai iš Europos Sąjungos gaivinimo fondų taip greitai neateis, kaip žadama“, – įsitikinusi medikė.
 
Konkuruoja su privačiu sektoriumi
 
Profesionaliai dirbantys šeimos gydytojai – vertybė, dėl kurios šiandien centrui tenka varžytis su agresyviai medikus viliojančiu privačiu sektoriumi. Anot Elektrėnų sveikatos centro direktorės, administracija jaučia nuolatinę įtampą. „Nuolat gyvename kaip ant parako statinės, nes bet kurią dieną medikas gali pasakyti, jog mus palieka. Privačios klinikos skambinėja mūsų darbuotojams asmeniškai, kartais netgi vaikšto po kabinetus ir kalbina personalą, – pasakoja E.Paberalienė. – Konkuruoti su jais finansiškai beveik neįmanoma, todėl stengiamės sukurti kuo geresnę darbo aplinką ir profesinio tobulėjimo galimybes.“
 
O tai nelieka nepastebėta: prieš mėnesį iš privačios klinikos į jos vadovaujamą centrą dirbti perėjo šeimos gydytojas Benas Urbšys.
 
„Norėjau pokyčių, o centro pasiūlymas buvo geras, – pasakoja gydytojas. – Žinoma, pagalvojau ir apie savo pacientus – jie galėjo lengvai pereiti paskui mane, nes vieta netoli.“
 
Jau per pirmąjį darbo mėnesį gydytojo spinta gausiai užsipildė pacientų kortelėmis. „Privačioje klinikoje daugiau jaunų žmonių ir vaikų, o čia daugiau vyresnių pacientų, – pastebi gydytojas. – Daugiausiai pas mus ateina dėl spaudimo, cukraus, širdies problemų.“
 

„Viešajame sektoriuje, aišku, iššūkių netrūksta, bet į tai žiūriu kaip į galimybę augti. Tvarka, sistema – prie viso to lengvai priprantama, – teigia šeimos gydytojas Benas Urbšys. – Man svarbu, kad kiekvienas pacientas turėtų savo laiką, mėgstu pastebėti detales – būtent jose kartais slypi raktas į problemas. O kai skubame, pražiūrime svarbius ženklus, kurie vėliau gali virsti rimtesnėmis sveikatos problemomis.“

 
Daugiau dėmesio psichinei sveikatai
 
Šeimos gydytojai ir centre dirbantys psichikos sveikatos ekspertai sutaria – sparčiai auga dėmesys psichikos sveikatai.
 
„Psichikos sveikatos paslaugų paklausa Lietuvoje nuosekliai auga, ir mūsų centras nėra išimtis, – patvirtina medicinos psichologė, psichoterapeutė Violeta Lenkauskienė. – Stebime pacientų skaičiaus didėjimą visose amžiaus grupėse – tiek tarp jaunimo, tiek tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tai signalizuoja apie augantį visuomenės sąmoningumą psichikos sveikatos klausimais ir mažėjančią stigmą.“
 
Specialistė atkreipia dėmesį, kad žmonės drąsiau kalba apie patiriamus sunkumus ir aktyviau ieško pagalbos. „Ypač džiugina tai, kad šis pokytis vyksta visuose visuomenės sluoksniuose ir amžiaus grupėse. Nors didesnę besikreipiančiųjų dalį tradiciškai sudaro moterys ir merginos, pastaruoju metu ženkliai auga vyresnio amžiaus vyrų pacientų skaičius. Tarp vaikų iki 14 metų pastebime, kad dažniau dėl elgesio ir emocijų reguliacijos sutrikimų konsultacijoms siunčiami berniukai. Kreipimasis į psichikos sveikatos specialistus vis dažniau suvokiamas kaip atsakingas rūpinimasis savimi, o ne kaip silpnumo ženklas“, – pabrėžia V.Lenkauskienė.
 
Psichikos sveikatos skyriuje per dieną vidutiniškai konsultuojami maždaug septyni pacientai, o Psichikos dienos stacionare kasdien dirba iki dešimties žmonių grupė. „Kad patenkintume augančius bendruomenės poreikius, specialistų darbo laiką jau turime planuoti maksimaliai efektyviai“, – pastebi specialistė.
 
„Dominuojančios problemos – nerimo sutrikimai, depresija, adaptacijos sunkumai ir psichosomatiniai simptomai, – pasakoja V.Lenkauskienė. – Pastaruoju metu stebime, kad geopolitinė situacija regione taip pat turi reikšmingos įtakos psichologinei žmonių būsenai – padidėjęs nesaugumo jausmas, neapibrėžtumas dėl ateities kelia papildomą stresą. Mes stengiamės ne tik padėti žmonėms įveikti jau esamus sunkumus, bet ir išmokyti efektyvių streso valdymo strategijų, kaip palaikyti psichologinę pusiausvyrą net ir sudėtingomis aplinkybėmis.“


 
Vievis – reforma be pokyčių
 
Ne ką mažiau darbo ir Vievio palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Čia nuolat užimtos visos 35 lovos, o darbuotojai zuja po palatas rūpindamiesi tiek dar galinčiais vaikščioti, tiek gulinčiais pacientais – daugiausia vyresnio amžiaus žmonėmis, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra.
 

„Užsiimame ne tik medicinine priežiūra, bet ir tenkiname kasdienius pacientų poreikius. Jiems reikia padėti pavalgyti, nusiprausti, pakeisti poziciją lovoje, atlikti procedūras. Kai kurie pacientai pas mus būna ilgai, tampa kaip šeimos nariai, – pasakoja Vievio šeimos medicinos padalinio vadovė Danutė Baliūnienė. – Kartais pacientas neturi artimųjų, kurie jį lankytų, ir slaugytoja tampa artimiausiu žmogumi. Jos moka išklausyti, paguosti, suprasti iš pusės žodžio. Tai darbas, kurio joks dirbtinis intelektas ar robotas niekada nepakeis.“

 
Tačiau darbo sąlygos per reformos metus nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, Slaugos skyrius veikia sename, buvusio vaikų darželio pastate. Žadėtos investicijos infrastruktūrai atnaujinti Vievio nepasiekė, motyvuojant tuo, kad skyrius „vis tiek bus perkeltas“.
 
„Institucinė nežinomybė tapo mūsų kasdienybe – kasmet gyvename nuolatinių pažadų ir neapibrėžtumo atmosferoje, – pasakoja skyriaus vedėja Edita Kircūnienė. – Kasmet girdime, kad Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius bus perkeliamas į Elektrėnus, tačiau pokyčiai taip ir neįvyksta. O ir investicijų patalpoms atnaujinti neatsiranda, motyvuojant potencialiu skyriaus iškėlimu.“
 
„Pandemija mus išbalansavo. Reikėjo naudoti daug dezinfekcinių priemonių, tad surūdijo spintelės, rankenėlės, reikėtų atnaujinti duris, palanges – tiesiog būtinas kompleksinis remontas, kuris leistų užtikrinti tinkamas sąlygas tiek pacientams, tiek personalui“, – kolegei priduria D.Baliūnienė.
 
„Susiduriame ir su sisteminiu slaugos personalo atsinaujinimo iššūkiu – dauguma mūsų komandos narių jau pasiekę ar artėja prie pensinio amžiaus, – kitą problemą įvardija E.Kircūnienė. – Nepaisant aktyvių pastangų pritraukti jaunus specialistus, slaugos profesija nebetraukia naujosios kartos – jie renkasi arba darbą užsienyje, arba alternatyvias sveikatos priežiūros sritis, pavyzdžiui, estetinę mediciną.“
 
Maloni išimtis – iš Vilniaus į Elektrėnus atvykstanti jauna kineziterapeutė Neringa Stunžėnienė. „Dar vieną žingsnelį, beliko vos keli, – su šypsena sunkiai vaikštančią pacientę į palatą lydi Neringa. – Vienas pacientas man sakė: „Visas koridorius liūdėjo, kai jūsų nebuvo“. Man čia patinka, kolektyvas ir vadovė puikūs. Visi vienas kitą palaiko, padeda. Kartais pacientai grįžta nusilpę ir klausia: „Neringa, jūs mane vėl išmokysite eiti? Ir mes vėl kartu mokomės“.“
 
Moteris sako didžiausią pasitenkinimą jaučianti tuomet, kai žmonės, kuriems buvo prognozuota minimali reabilitacijos perspektyva, pasiekia reikšmingą pažangą.
 
„Dirbame sistematiškai, pradėdami nuo elementarių judesių: mokome gulinčius pacientus pirmiausia stabilizuoti korpusą, tada sėstis, stotis, ir galiausiai – atkurti vaikščiojimo įgūdžius. Kiekvienas pasiektas tikslas pacientui reiškia ne tik geresnę fizinę būklę, bet ir didesnę autonomiją, psichologinį komfortą, – teigia N.Stunžėnienė. – Turėjome pacientų po sunkių insultų, kurie atvyko visiškai praradę judesio funkcijas, tačiau per kelis mėnesius pradėjo savarankiškai judėti. Kai matau žmogų, kuris vakar dar negalėjo pats atsisėsti, o šiandien jau žengia pirmus žingsnius, suprantu – štai kodėl verta dirbti šį darbą.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!