Nemažai apie ligoninių maistą teberašoma žiniasklaidoje: tikrinimai, ministras, ligoninės - tik ir linksniuojama. Patraukė mano dėmesį žiniasklaidoje straipsnio pavadinimas apie nutįsusią seilę. „Parodė, kaip maitinami ligoniai svetur: net seilės tįsta žiūrint. (Lietuvos Rytas, vasario 19 / 2018.)
Tikrai buvau nustebusi, kai prieš daug (gal prieš dešimt) metų susipažinau su maitinimu ligoninėse Jungtinėje Karalystėje. Tada patraukė akį pacientų sąrašas, psichiatrijos ligoninės virtuvėje. Ant sienos kabojo pacientų vardų sąrašas. Ties kiekvienu vardu užrašas, kokią kavą ar arbatą koks pacientas geria. Kokio stiprumo, kokios spalvos, kiek šaukštelių cukraus ar medaus įdėti ar nesaldinti, siūlyti karštą ar kiek praaušusią.
Stebėjausi, nes tokių dalykų nesitikėjau pamatyti, ėjau klausti, domėtis, kalbėtis. Man paaiškino paprastai: „Kiekvienas pacientas yra asmenybė, kiekvieno skonis vis kitoks, privalom rodyti pagarbą dėmesį kiekvieno paciento poreikiams. Jokiu būdu negalima visiems iš vieno arbatinuko ar kavinuko pilti. Taip galima sukelti pyktį ir jis būtų adekvatus... Psichoziniai išgyvenimai tokiu atveju būtų ne prie ko. Tai jau būtų personalo kaltė...“
Priminsiu, tai - psichiatrijos ligoninė, Glazgo pakrašty, sena, karo laikų statybos, joje gydomi ūmias psichozes išgyvenantys žmonės. Vėliau jau atkreipdavau dėmesį į mitybą visose ligoninėse, kur dirbau. Kai kur, mokytojams ar prižiūrėtojams padedant, maistą gali gamintis patys pacientai. Galima valgyti su kitais pacientais, bet galima ir atskirai – kaip kas nori. Skyriuose yra valgymo kambariai ir virtuvės, taigi palatose, labiau primenančiose kambarius, niekas nevalgo. Apie ligonių gebėjimus ir valgymo įgūdžius atitinkamų pareigybių darbuotojai informuoja gydantį gydytoją, Tokia informacija padeda tiksliau įvertinti paciento psichinę būklę.
Kas trukdo taip daryti pas mus? Pinigų, darbuotojų stygius? Pagarbos pacientui stygius? Tingėjimas? Teko dirbti penkiolikoje psichiatrijos ligoninių Jungtinėje Karalystėje. Ir privačiose, ir valstybinėse - visur ta pati maisto gamybos ir valgymo kultūra. Svarbiausia - pagarba, žinoma, ir individualus skonis. Na, ir privaloma higiena: rankų plovimas, maisto produktų plovimas, gamybos procesas, gydytojo įvertinimas. Nedrįsčiau sakyti kaip žurnalistai: „tįsta seilė“. Tačiau užtikrintai galiu pasakyti: švaru, skanu, estetiška, higieniška.
Kultūros ir švaros įgūdžių reikalaujama iš hospitalizuotų pacientų. Jeigu tokių įgūdžių nėra, jie formuojami ligoninėje. Svarstoma, kad pacientas vertas pagarbos, privalo sugebėti valgyti švarų, skanų, maistingą mėgstamą maistą. Tik tada galima vertinti apetito pakitimus ar šalutinį vaistų poveikį. Seilės irgi nebūtinai turi nutįsti: pacientai išmoksta naudotis servetėlėmis, išlikti švarūs. Palikti valgymo vietą švarią ir tvarkingą, išmokti palaikyti pokalbį su kitais pacientais bei personalu, padėkoti už pagalbą maisto gamybos metu, pagalvoti, ko norėtų kito maitinimo metu, aptarti, planuoti, prašyti…
Štai ir skirtumai tos pačios Europos Sąjungos skirtingose valstybėse… Kai mane užpuola: „Kodėl nieko nepasiūlai?..“ Siūlau: imkim pavyzdį. Pacientų labui. Gerbkim juos, mylėkim, maitinkim, matykim kiekviename asmenybę, pilietį.
„Ne vien duona žmogus“ - visiems žinomas biblinis posakis. Galima perfrazuoti,: „Ne vien vaistai žmogų gydo“. Vaistai būtini, bet jų nepakanka.
Galim pradėti nuo klausimo: „Pone, kiek šaukštelių cukraus dedate į arbatos puodelį? Kokios spalvos arbatą geriate? Kuriuo metu? Kada norėtumėt ją gerti? Ar norėtumėt kavos, o gal arbatos?
Tokie klausimai nekainuoja, bet rezultatai - neįkainojami. Taigi ir siūlymas-pamėginkim. Šiandien… ne po kitų rinkimų.
Vėlgi - ne iliuzija. Realybė.
Palmira Rudalevičienė, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Konsultacinio skyriaus gydytoja, psichiatrė psichoterapeutė, medicinos mokslų daktarė, MRU profesorė, vizituojanti ir konsultuojanti specialistė-psichiatrė JK.
Komentuoti: