- Kar­tais pa­cien­tams, kad bū­tų nu­sta­ty­ta tiks­li diag­no­zė, rei­kia ap­si­lan­ky­ti ne vie­no­je gy­dy­mo įstai­go­je, pa­kar­to­ti tą pa­tį ty­ri­mą. Ar tai pri­klau­so nuo to, jog kai kur ma­žiau pa­žan­gios iš­ty­ri­mo tech­ni­kos, ar ma­žiau aky­lų gy­dy­to­jų akių?
- Kar­tais už­ten­ka vie­no ty­ri­mo ir jau ži­nai at­sa­ky­mą, ta­čiau tai bū­na tik stan­dar­ti­niais at­ve­jais. Vis dėl­to daž­nai pa­si­tai­ko ne­stan­dar­ti­nių - no­rint tiks­liai nu­sta­ty­ti diag­no­zę rei­kia at­lik­ti dau­gy­bę skir­tin­gų ty­ri­mų. Diag­nos­ti­kai spar­čiai žen­giant į prie­kį tu­ri­me ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti vis ma­žes­nius ir smul­kes­nius li­gos ži­di­nius, o ma­tant ypač ma­žą da­ri­nį sun­ku iš­kart tiks­liai pa­sa­ky­ti, kas ten yra.
Ra­dio­lo­gi­ja - pla­ti pro­fe­si­ja, to­dėl vi­si ra­dio­lo­gai spe­cia­li­zuo­ja­si ku­rio­je nors sri­ty­je. Ka­dan­gi esu in­ter­ven­ci­nės ra­dio­lo­gi­jos ir in­ter­ven­ci­nės on­ko­lo­gi­jos spe­cia­lis­tas, pas ma­ne pa­kliu­vęs pa­cien­tas „iš­nag­ri­nė­ja­mas“ iki pas­ku­ti­nio ty­ri­mo – biop­si­jos, taip ga­lu­ti­nai nu­sta­to­ma na­vi­ko diag­no­zė.

- Daž­nai me­di­kai mėgs­ta sa­ky­ti, kad me­di­ci­na – me­nas, o ne moks­las. Kaip su­pran­tu, ir jūs čia ne­ma­žai „džia­zuo­ja­te“...
- Me­no čia de­vy­nias­de­šimt de­vy­ni pro­cen­tai, o vie­nas pro­cen­tas... Moks­lo ir tiks­lu­mo? Be abe­jo, no­ri­si vis­ką su­dė­lio­ti į stal­čiu­kus, pa­grįs­ti įro­dy­mais, bet kiek­vie­nas pa­cien­tas skir­tin­gas, tu­ri uni­ka­lų ge­ne­ti­nį ko­dą, o ge­nai dar ir mu­tuo­ja. Jei me­di­ci­no­je ne­bū­tų me­no, apie in­di­vi­du­a­li­zuo­tą gy­dy­mą nė ne­kal­bė­tu­me. Su­sta­ty­tu­me vi­sus pa­cien­tus kaip ro­bo­tu­kus ir gy­dy­tu­me pa­gal vie­ną mo­de­lį – tam nu­kirst, tam pri­siūt, tam tab­le­tę pa­skir­ti.
Iš „me­ni­nės“ po­zi­ci­jos ban­do­me gy­dy­ti, kai ma­to­me, kad pa­cien­tui stan­dar­ti­nis gy­dy­mas ne­tin­ka. Tam yra mul­ti­dis­cip­li­ni­nės ko­man­dos, ku­rios kiek­vie­nam to­kiam pa­cien­tui ban­do pa­rink­ti tin­ka­miau­sią gy­dy­mą. Vis dėl­to šim­tu pro­cen­tu už­tik­rin­ti, kad tai - ge­riau­sias ėji­mas, ne­ga­li nie­kas. Vi­sa­da su pa­cien­tu ap­ta­ria­me gy­dy­mo pliu­sus ir mi­nu­sus, ga­li­mas ša­lu­ti­nes re­ak­ci­jas. Ga­li bū­ti, kad pa­cien­tui li­ga bus su­stab­dy­ta, bet ope­ra­ci­jos ža­la ypač pa­blo­gins gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, tad lau­kia­me pa­cien­to pri­ta­ri­mo.

- Vis už­si­me­na­ma, kad šian­dien spar­čiai vys­to­mas dirb­ti­nis in­te­lek­tas at­ei­ty­je ga­li pa­lik­ti gy­dy­to­jus ra­dio­lo­gus be dar­bo, bet ka­žin ar bus įma­no­ma kiek­vie­ną at­ve­jį per­so­na­li­zuo­tai iš­tir­ti.
- Ra­dio­lo­gai dėl sa­vo kė­dės ga­li bū­ti ra­mūs bent pen­kias­de­šimt ar šim­tą me­tų. Bent ma­nęs šis pro­gre­sas, ma­nau, ne­pa­sieks. Vis dėl­to ro­bo­tai mo­ko­si pa­kan­ka­mai spar­čiai. Ne­se­niai bu­vo su­kur­ta dirb­ti­nio in­te­lek­to pro­gra­ma, ku­ri diag­no­zuo­ja krū­ties pa­to­lo­gi­ją. Ame­ri­ko­je gy­dy­to­jų nu­sta­to­mi gy­dy­mo re­zul­ta­tai bu­vo pras­tes­ni už dirb­ti­nį in­te­lek­tą, o Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je tru­pu­tį blo­ges­ni nei gy­dy­to­jų. Nors dirb­ti­nis in­te­lek­tas mū­sų ne­pa­keis, tai ge­ro­kai pa­leng­vins dar­bą: ne­rei­kės ieš­ko­ti kiek­vie­no taš­ke­liu­ko, įtar­ti­nas vie­tas nu­sta­tys kom­piu­te­ri­nė sis­te­ma. Tai pa­pil­do­mai, be abe­jo, įver­tin­ti tu­rė­tų ir spe­cia­lis­tai. Kaip ir kal­bė­jo­me, čia tu­ri bū­ti ir me­no. Ar ro­bo­tas ga­li bū­ti me­ni­nin­kas, ne­ži­nau. Gal ka­da nors ir pa­veiks­lus ta­pys... (Juo­kia­si)

Jei me­di­ci­no­je ne­bū­tų me­no, apie in­di­vi­du­a­li­zuo­tą gy­dy­mą nė ne­kal­bė­tu­me. Su­sta­ty­tu­me vi­sus pa­cien­tus kaip ro­bo­tu­kus ir gy­dy­tu­me pa­gal vie­ną mo­de­lį – tam nu­kirst, tam pri­siūt, tam tab­le­tę pa­skir­ti.

- Per­nai dviems pa­cien­tams pri­tai­kė­te ni­ši­nį vė­žio gy­dy­mo bū­dą – elek­tro­che­mo­ab­lia­ci­ją. Ar jis pa­si­tei­si­no? Ko­dėl šis me­to­das ne­tai­ko­mas pa­cien­tams daž­niau, jei tai lei­džia ap­link da­ri­nį iš­sau­go­ti svei­kus au­di­nius?
- Ši pro­ce­dū­ra la­bai bran­gi ir nė­ra vals­ty­bės kom­pen­suo­ja­ma. Be to, dar nė­ra tiek pa­ti­ki­mų įro­dy­mų, kad toks gy­dy­mas vei­kia. Sun­ku da­ry­ti iš­va­das vos iš dvie­jų at­ve­jų. Nors na­vi­kai po pro­ce­dū­ros ge­ro­kai su­ma­žė­jo, li­ko ne­pa­žeis­ti ap­lin­ki­niai au­di­niai, pa­cien­tų li­ga bu­vo per to­li pa­žen­gu­si, tad iš­gy­dy­ti ne­pa­vy­ko. Rei­kia bent de­šim­ties pa­cien­tų, kad ga­lė­tu­me ver­tin­ti, ar tai tik­rai pa­si­tei­si­na. Iš šian­die­ni­nės per­spek­ty­vos ga­li at­ro­dy­ti, kad me­to­das vei­kia, tačiau pra­ei­na kiek lai­ko ir iš­ryš­kė­ja ša­lu­ti­nių da­ly­kų.

- At­li­kęs ty­ri­mą blo­gą „nau­jie­ną“ tu­ri­te pra­neš­ti pa­cien­tui, tad jums daž­nai ten­ka ir di­de­lis psi­cho­lo­gi­nis krū­vis...
- Tai tik­rai su­dė­tin­ga. Kiek­vie­nas gy­dy­to­jas tur­būt tu­ri sa­vo me­to­dą, kaip apie tai kal­bė­ti. Tam tik­ras nu­si­tei­ki­mas įvei­kiant pik­ty­bi­nes li­gas rei­ka­lin­gas, ko­vai su li­ga pa­cien­tą pri­va­lai nu­teik­ti. Jei žmo­gus bus suž­lug­dy­tas, ne­no­rės ko­vo­ti, grei­čiau­sia ją pra­lo­ši­me. Vis dėl­to kiek­vie­ną kar­tą dėl diag­no­zės tu­riu tam tik­rą abe­jo­nę, ne­sku­bu kon­sta­tuo­ti – bū­na at­ve­jų, kai tai nepa­si­tvir­ti­na. Kol pa­cien­tui ne­at­lik­ti vi­si ty­ri­mai, biop­si­ja, ne­bė­gu prie­ky­je trau­ki­nio. Be to, vi­sa­da ran­du, ką apie esa­mą si­tu­a­ci­ją pa­sa­ky­ti ir tei­gia­mo: pa­vyz­džiui, kad na­vi­kas ne­iš­pli­tęs, ras­tas ma­žas.

- Leis­ki­te už­duo­ti bui­ti­nį klau­si­mą: su ko­le­gė­mis ką tik dis­ku­ta­vo­me, ar pirk­ti mik­ro­ban­gų kros­ne­lę. Mat apie ją yra įvai­rių mi­tų: esą taip šil­do­mas mais­tas tam­pa ra­dio­ak­ty­vus. Kiek čia yra tie­sos?
- Ra­do­te ko pa­klaus­ti! (Juo­kia­si.) Ly­giai tas pats vyks­ta su mik­ro­ban­gų ab­li­ga­ci­ja, ku­ri vir­pi­na ląs­te­les, jas už­kai­ti­na, su­nai­ki­na pik­ty­bi­nes ląs­te­les. Mik­ro­ban­gos vir­pi­na mo­le­ku­les, bet tai nė­ra ra­dia­ci­ja. Tai - fi­zi­ki­niai pro­ce­sai. Bet ka­dan­gi ne­su fi­zi­kas, ne­ga­liu kom­pe­ten­tin­gai at­sa­ky­ti. Pats kaž­ka­da mik­ro­ban­gę tu­rė­jau, bet da­bar ne­tu­riu. Man tie­siog ne­ska­nus taip šil­dy­tas mais­tas.
Aiš­ku, sa­ky­ti, kad tai ne­ken­kia, var­gu ar ga­li­ma. Re­ko­men­duo­ja­ma iš ar­ti net ne­žiū­rė­ti į vei­kian­čią kros­ne­lę.

Po­kal­bio pa­bai­go­je pa­si­tiks­li­nu gy­dy­to­jo am­žių – pa­si­ro­dė la­bai jau­nat­viš­kas.
- Iš es­mės vi­sus me­di­kus ga­li­ma lai­ky­ti jau­nes­niais, nei yra iš tik­rų­jų. Kai bai­gia­me me­di­ci­nos moks­lus, esa­me dar ne­pa­ty­rę, nie­kur to­li ne­pa­žen­gę, o mū­sų ben­dra­am­žiai kla­sio­kai jau se­niai su­kū­rę ver­slus, su­si­kro­vę mi­li­jo­nus. Mes gi dar tik pra­de­da­me kar­je­ros ke­lią. Tad, taip, esu dar tik­ras jau­nuo­lis (Juo­kia­si.)

---

 Dosjė:

• 1998 m. bai­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to gy­do­mo­sios me­di­ci­nos stu­di­jas.
• 1998-2001 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­to San­ta­riš­kių kli­ni­kos ra­dio­lo­gi­jos cen­tras – ben­dro­sios ra­dio­lo­gi­jos re­zi­den­tū­ra, įgi­jo gy­dy­to­jo ra­dio­lo­go kva­li­fi­ka­ci­ją.
• Nuo 2001 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­to On­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to, Kon­sul­ta­ci­nės pa­gal­bos ir diag­nos­ti­kos kli­ni­kos, in­ter­ven­ci­nės echos­ko­pi­jos ir ul­tra­gar­si­nės diag­nos­ti­kos sky­riaus gy­dy­to­jas echos­ko­puo­to­jas.
• 2009 m. ap­gy­nė me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją te­ma: „Pik­ty­bi­nių na­vi­kų, esan­čių ke­pe­ny­se, vie­ti­nio pro­gre­sa­vi­mo ri­zi­kos veiks­nių ty­ri­mas tai­kant ra­di­jo daž­nio ab­lia­ci­ją“.
• Lie­tu­vos ul­tra­gar­si­nės diag­nos­ti­kos aso­cia­ci­jos (LUDA) na­rys.
• Do­mė­ji­mo­si sri­tys: na­vi­kų ter­mo­dest­ruk­ci­ja, in­ter­ven­ci­nė echos­ko­pi­ja.