- Gerbiama Daiva, koks buvo pirmasis jausmas sužinojus, kad į jūsų rankas pateks Kauno savivaldybės Metų gydytojos apdovanojimas?
 
- Tai – džiuginantis ir garbingas įvertinimas. Tačiau jis priklauso ne man vienai, o visai LSMU Kauno ligoninės Reabilitacijos klinikos komandai. Juk su pacientu dirba ne tik gydytojas, bet ir kiti specialistai, kurių kiekvienas atlieka nepakeičiamą darbą: kineziterapeutas, ergoterapeutas, slaugytojas, logopedas, gydomojo masažo specialistas, psichologas, socialinis darbuotojas.
 
- Jūsų profesinė patirtis siekia 37 metus. Beveik dešimtmetį vadovavote Reabilitacijos klinikai. Kas labiausiai įkvepia, palaiko profesinę ugnelę?
 
- Įkvepia daug dalykų. Vienas jų – darnus, profesionalus kolektyvas. Esame tikra komanda ir tai nepaprastai motyvuoja. Klinikoje atmosfera draugiška, darbinga, visi turime bendrą siekį – padėti pacientams. Sekdami jų būklę, su komanda aptariame rezultatus ir, esant reikalui, pakoreguojame reabilitacijos programą.
Pacientai – dar viena varomoji šio darbo jėga. Naujas pacientas – naujas medicininis atvejis, todėl šis darbas niekada neatsibosta ir neatsibos. O po rimtų sutrikimų, insultų stacionare pacientai išbūna netrumpą laiką – iki keturiasdešimt dienų, tad nenuostabu, kad per tiek laiko tarp jų ir mūsų komandos užsimezga glaudus ryšys. Matome, kaip keičiasi jų būklė, džiaugiamės, kai pamažu stiprėja.
 
- Ar šioje profesijoje daug rutinos?
 
- Rutinos mūsų darbe nėra – jis itin dinamiškas. Nors diagnozė ir ta pati, dviejų vienodų pacientų nerasi – skiriasi sutrikimų pobūdis, sunkumas, individuali situacija, bendra sveikatos būklė...
 
- Susiduriate su tikrai sudėtingų būklių pacientais. Įdomu, kiek įtakos gebėjimui atgauti jėgas turi motyvacija?
 
- Motyvacija tikrai svarbi. Jei pacientas nebendradarbiaus su medikų komanda, vien specialistų pastangos neduos geriausio galimo rezultato. Būna žmonių, kurie atvyksta su rateliais, bet yra itin ryžtingai nusiteikę. Jie pažada, kad jei iš ligoninės išeis ne savomis kojomis, tai bent jau su lazdele. Ir iš tikrųjų, jų individualus progresas geresnis.
 
- Kaip motyvuoti tuos, kuriems trūksta pasitikėjimo ar noro stengtis?
 
- Motyvacija po truputį didėja matant rezultatus. Pavyzdžiui, mūsų klinikoje taikomi interaktyvios reabilitacijos įrankiai leidžia objektyviai užfiksuoti net ir menkiausią judesį, kuris liudija, jog paciento funkcinė būklė gerėja. Tai įkvepia žmogui pasitikėjimą savo jėgomis.
Esant sunkesniems atvejams, kartais gali ilgai nematyti progreso. Tada moderni aparatūra patvirtina, kad nors ir atrodo, jog niekas nesikeičia, pastangos turi poveikį. Tai – galingas stimulas nesustoti.
 
- Vis dėlto artimieji arba pacientai kartais tikisi apčiuopiamo ir greito pagerėjimo. Ką daryti, jei šis lūkestis neišsipildo?
 
- Kartais dėl ligos prarastos funkcijos atgaunamos ne visiškai, ne taip greitai, kaip tikėtasi. Tokiais atvejais patariu džiaugtis kiekviena smulkmena. Pozityvus požiūris didins motyvaciją ir leis gyventi visavertiškiau. Net jei dalis funkcijų negrįš, net ir nežymus paciento savarankiškumo padidėjimas kasdienėje veikloje yra paspirtis artimiesiems.
 
- Jūsų klinika garsėja naujovėmis. Vieni pirmųjų įdiegėte interaktyvią reabilitacijos sistemą E-LINK, See-Me, kompiuterinę programą „Rehacom“, virtualią įrangą C2Care... O ar svarbus reabilitacijoje žmogiškasis faktorius?
 
- Nors turime daug vertingų technologinių naujovių, žmogiškasis faktorius išlieka be galo svarbus. Aparatas nedirbs be specialisto. Greta paciento visuomet stovi žmogus, kuris su juo bendrauja, stebi reabilitacijos eigą, padeda pritaikyti tinkamiausias priemones.
 
- Ar vyresnio amžiaus pacientai nesibaido interaktyvių reabilitacijos priemonių?
 
- Kai prieš dešimtmetį vieni pirmųjų Lietuvoje diegėme interaktyvią reabilitacijos sistemą E-LINK, tikrai svarstėme, kaip seksis su ja dirbti vyresnio amžiaus pacientams. Džiugu, kad mūsų abejonės greitai išsisklaidė – interaktyvios, žaidimus primenančios užduotys kaip tik sulaukė didelio pasisekimo.
Visgi tiems, kuriems nepriimtini interaktyvūs pratimai, visada galime pasiūlyti alternatyvų. Reabilitaciją pritaikome kiekvienam pacientui individualiai, kad jis jaustųsi komfortiškai ir saugiai.
 
- Tiesa, kad atlikdamas užduotis, kurios yra įdomios, žmogus lengviau tobulėja?
 
- Tikrai pastebime šią tendenciją. Kai įtraukiamas žaidimo elementas, žmogus tiesiog užmiršta, kad daro pratimą. Labai iškalbingas pavyzdys – virtuali langų valymo programa. Kai pradėjome taikyti šį įrankį, skirdavome jį pacientėms, kurios nepakelia ar sunkiai valdo rankas. Moterys net nejausdamos atlikdavo visą užduotį ir jos pabaigoje dar tiesdavo ranką, kad brūkšteltų paskutinį nešvarų kampą.
 
- Vadinasi, pacientai stengiasi net ir patys to nejausdami?
 
- Išties, žaidybine forma atliekami pratimai ne taip vargina, ne taip atsibosta. Tikrai matome skirtumą, ar pacientai su virtualiais akiniais tenisą žaidžia, ar daro paprastą pratimą. Pirmuoju atveju, jie negalvoja, kad atlieka pratimą, o stengiasi surinkti reikiamą taškų skaičių. Ir vietoj įprastų dešimties judesių padaro dvidešimt. Žinoma, stebime, kad pacientai nepervargtų ir krūvis būtų adekvatus. Tam nustatyti specialūs saugikliai.
 
- Kartais ligonis labai silpnas ir atlikus individualų vertinimą jam paskiriama ne reabilitacija, o slauga. Jei tokiems pacientams pagerėja, dar yra galimybė gauti reabilitaciją?
 
- Žinoma, reabilitacija galima, jei po taikyto gydymo slaugos ligoninėje paciento būklė pagerėtų tiek, kad gali būti teikiamos reabilitacijos paslaugos.

---

 
Dosjė
2014-2025 m. D.Pažėrienė vadovavo LSMU Kauno ligoninės Reabilitacijos klinikai. Kaip Reabilitacijos klinikos vadovė ji reikšmingai išplėtė klinikos veiklą ir aktyviai rūpinosi modernių technologijų diegimu Stacionarinės ir Ambulatorinės reabilitacijos skyriuose.  
Reabilitacijos klinikos specialistai pirmieji Lietuvoje pritaikė daugelį inovatyvių metodų.
COVID-19 pandemijos metu ši vadovė koordinavo Respublikinės Kauno ligoninės Reabilitacijos klinikos komandos pagalbą kitiems ligoninės skyriams.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!