- Profesore, siekdama panaikinti papildomas priemokas, SAM jau registravo įstatymo pakeitimus. Gal paaiškintumėte, kaip teisiškai apibrėžiamas šių priemokų vaidmuo dabartinėje sistemoje?
- Teisiškai tai nėra
priemoka – tai paciento galimybė sumokėti kainų skirtumą, renkantis brangesnius vaistus ar brangesnę medicinos priemonę nei standartinė, kurią padengia draudimas. Faktiškai tai yra paciento teisė pasirinkti brangesnį gydymą pagal savo pageidavimus ir gydytojo rekomendacijas, kartu išsaugant galimybę pasinaudoti įstatymo suteikta teise gauti paslaugas, kurių bazinę dalį finansuoja sveikatos draudimas.
- Seime organizuotame susitikime ministerijos atstovai ir viešųjų įstaigų vadovai kritiškai atsiliepė apie privačių sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, vadino „prasidėjusia piršto gangrena“, „erozija“. Kaip vertinate tokius pasisakymus?
- Man trūksta žodžių. SAM pozicija mane nepaprastai stebina, nes ji prieštarauja pagrindiniams Konstitucijos principams. Konstitucijos 46 straipsnis aiškiai gina privačios nuosavybės teisę, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Remdamasis šiais ekonominiais principais, Konstitucinis Teismas aiškina ir 53 straipsnį, kuris apibrėžia sveikatos priežiūrą ir teisę į sveikatos paslaugas. Tai reiškia, kad sveikatos paslaugų teikimas yra laikomas ūkine veikla, kurioje gali dalyvauti tiek valstybinės, tiek privačios įstaigos.
Mūsų sistemoje būtina skirti du finansavimo mechanizmus. Kalbant apie finansavimą iš valstybės biudžeto, kuris skirtas būtinajai pagalbai, prioritetas teikiamas valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms. Tačiau kai kalbame apie sveikatos draudimo lėšas, KT yra aiškiai nurodęs, kad paslaugos, finansuojamos šiomis lėšomis, turi būti teikiamos konkurenciniais pagrindais, ir šioje srityje turėtų dalyvauti bei konkuruoti tiek viešosios, tiek privačios įstaigos.
- Bet ministerijos vadovybė kalbėjo, kad medicinos paslaugos nėra ūkinė veikla…
- Jie – ne teisininkai. Jie tik cituoja kitų institucijų, kurios nepasiskaitė Konstitucijos, išvadas. KT yra išaiškinęs, kad sveikatos priežiūros paslaugas teikia ūkio subjektai. Vadinasi, tai yra ūkinė veikla.
Svarbu pabrėžti, kad mokamas paslaugas teikia visos sveikatos priežiūros įstaigos – tiek viešosios, tiek privačios. Dabartinėje diskusijoje kalbame tik apie pacientų galimybę sumokėti kainų skirtumą už brangesnius vaistus ar medicinos priemones, kai bazinė paslauga yra finansuojama PSDF lėšomis.
Reikėtų aiškiai atskirti: iš biudžeto finansuojama būtinoji sveikatos priežiūra teikiama visiems, neatsižvelgiant į tai, ar asmuo yra draustas. O paslaugos, finansuojamos iš sveikatos draudimo lėšų, yra prieinamos tik tiems, kurie moka draudimo įmokas, arba už kuriuos valstybė sumoka šias įmokas – pavyzdžiui, vaikams, studentams, pensininkams.
KT yra išaiškinęs, kad šiomis lėšomis finansuojamų paslaugų teikime lygiais pagrindais turi dalyvauti ir privačios sveikatos priežiūros įstaigos.
Man atrodo, valdžia neturi jokio supratimo – visos tos pataisos prieštarauja Konstitucijai. Tokio konstitucinio neraštingumo seniai nemačiau.
Nerimą kelia tai, kad ministeriją formuoja gydytojai, kurie sistemą mato iš savo profesinės perspektyvos. Jie nepakankamai įvertina, kaip mes, pacientai, realiai prieiname prie sveikatos priežiūros paslaugų.
Mano nuomone, sveikatos apsaugos politikoje būtų naudinga platesnė perspektyva, įtraukianti ne tik gydytojų, bet ir pacientų, teisininkų, vadybos specialistų požiūrį. Gydytojai ir pacientai tą pačią sistemą mato iš skirtingų perspektyvų, todėl svarbu atsižvelgti į įvairias patirtis.
- Ar KT praktikoje apibrėžiamos valstybės pareigos užtikrinti sveikatos priežiūros prieinamumą ir kokybę?
- Taip, KT yra suformavęs aiškius principus šioje srityje. 2013 metų nutarime aiškiai nurodoma, kad biudžetinio finansavimo atveju prioritetas teikiamas viešosioms įstaigoms – tai taikoma būtinajai pagalbai, pavyzdžiui, greitosios medicinos pagalbos paslaugoms. Šios paslaugos apmokamos iš biudžeto ir apie papildomas priemokas čia nekalbama.
Tačiau visos kitos paslaugos yra apmokamos iš sveikatos draudimo fondų. KT pabrėžia, kad šių paslaugų teikimas turėtų būti grindžiamas konkurenciniais pagrindais, kainos turi būti ekonomiškai pagrįstos, o sveikatos priežiūros įstaigos turėtų konkuruoti teikiant šias paslaugas.
Taip pat 2014 metų išaiškinime KT patvirtino, kad pacientas gali savanoriškai papildomai drausti sveikatą arba primokėti už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas ar jų dalį – tiek viešosiose, tiek privačiose įstaigose.
Mano vertinimu, iniciatyvos panaikinti pacientų galimybę primokėti už brangesnius vaistus ar priemones privačiose klinikose yra pacientų teisių ribojimas. Jeigu pacientas, turintis teisę gauti PSDF finansuojamą sveikatos priežiūros paslaugą, netektų galimybės primokėti už brangesnius vaistus ir dėl to turėtų mokėti visą kainą – tai būtų neproporcingas jo teisių suvaržymas.
- Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti valstybės pozicija? Kaip suderinti pacientų teisę į kokybišką gydymą ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos principus?
- Pirmiausia reikia pripažinti realybę – privačios sveikatos priežiūros įstaigos yra neatskiriama mūsų sveikatos sistemos dalis ir tokia turi išlikti. Reikia atmerkti akis ir apsidairyti, kokioje Lietuvoje gyvename: pas mus nėra valstybinės sveikatos sistemos. Mūsų sistema yra draudiminė, ir tik nedidelė dalis paslaugų finansuojama tiesiogiai iš biudžeto.
Praverstų pasiskaityti ir KT doktriną, kuri aiškiai nurodo, kad sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas iš PSDF yra ūkinė veikla, ir šioje srityje turi būti užtikrinama sąžininga konkurencija. Nereikia klaidinti visuomenės.
- Kokių dar iššūkių matytumėte dabartinėje sveikatos apsaugos politikoje?
- Sveikatos sistemoje yra labai daug nestabilumo ir dabar jo norima įvesti dar daugiau.
Sveikatos apsaugos ministerijai derėtų susirūpinti geresniais vadybos įgūdžiais arba tos pačios e.sveikatos sistemos tobulinimu.
Mano rekomendacija būtų pirmiausiai išnaudoti visas vadybines priemones ir tik vėliau, jei būtina, keisti įstatymus.
Komentuoti: