Nepalo Vyriausybė patvirtino nacionalinę vaikų apsaugos nuo fizinio, psichologinio ir seksualinio išnaudojimo politiką, tačiau ligi šiol nėra jokio įstatymo, apsaugančio vaikus nuo priverstinio sunkaus darbo.
Nepalo valdžia patikrino šalyje veikiančias gamyklas, kuriose kaip įtariama, buvo įdarbinti nepilnamečiai ir taip apsaugojo daugiau nei šimtą vaikų nuo tolesnio išnaudojimo.
Sunkų fizinį darbą buvo priverstos dirbti netgi mažos mergaitės. Įmonės, kuriose gaminamos plytos ir kitos statybinės medžiagos, Katmandu slėnyje ne tik teršia aplinką, bet ir įdarbina mažus vaikus. Dažniausiai jos veikia nelegaliai, toliau nuo visuomenės akių. Vaikai, kurie verčiami dirbti plytų gamyklose, didžiąją dalį laiko praleidžia dulkių pilnose patalpose. Plytas jie nešioja ant galvų, todėl neretai pasitaiko traumų, stuburo pažeidimų. Darbo inspekcija niekada netikrina krosnių, kuriose apdeginamos plytos, todėl čia dažniausiai pluša vadinamieji darbo emigrantai. Plytų apdeginimas krosnyje – sezoninis darbas, pritraukiantis tik pačius neturtingiausius ir vilties netekusius žmones.
Daugiau nei trys ketvirtadaliai Nepalo vaikų dirba žemės ūkyje, kur jie kasdien verčiami rizikuoti sveikata ir saugumu. Nesaugi įranga, sunkūs įrankiai, nuodingi pesticidai – Nepalo vaikų kasdienybė. Daugelis jų dirba nelegaliai, arba pagal taip vadinamą formalų susitarimą.
Įdomu tai, kad nelegaliam darbui dažniau yra išnaudojamos mergaitės. Jos verčiamos dirbti ne tik gamyklose, bet ir teikti seksualines paslaugas.
Pagal 2000 metų Vaikų darbo įstatymą, minimalus amžius nuo kurio leidžiama dirbti, – 14 metų, tuo tarpu jauniausias asmuo, galintis dirbti pavojingomis sąlygomis, turi sulaukti 16 metų. Deja, šis įstatymas negalioja neoficialiai įsteigtose gamyklose, neregistruotose įstaigose arba žemės ūkyje.