Rizika priklausomybėms
 
„PTSD – sunkias pasekmes turintis sutrikimas. Visų pirma jis paveikia žmogaus gyvenimą: blogėja dėmesio koncentracija, atsiranda miego sutrikimų, didesnis dirglumas blogina kasdienį funkcionavimą. Dirglumas, pykčio nevaldymas blogina šeimyninius bei socialinius santykius. Anksčiau ar vėliau tokia būsena daro įtaką ir akademinei ar darbinei veiklai. Taigi, paprastai į problemų ratą patenka ne tik pats PTSD išgyvenantis asmuo, bet ir nemenkas ratas šalia esančių žmonių“, – pasakoja R.Mazaliauskienė.
 
Pašnekovės teigimu, šį sindromą patiriantys žmonės yra dažniau linkę griebtis žalingų įpročių, ypač psichoaktyviųjų medžiagų.
 
„Pacientai linksta į alkoholį, narkotines medžiagas, miegui ir nusiraminimui skirtus, tačiau ir priklausomybę sukeliančius vaistus. Visgi šios priemonės negelbsti, pamažu gali formuotis ir kliniškai reikšminga depresija, o tai gali padidinti savižudybės riziką. Taigi, PTSD yra susijęs su ženkliomis medicininėmis, darbinėmis, socialinėmis problemomis“, – sako gydytoja.
 
Gyvenime pasitaiko traumuojančių situacijų, kurioms būdingas itin stiprus poveikis žmogaus psichikai, sukeliantis trauminį stresą.
 
„Graikų kalba „trauma“ reiškia „žaizda“. Tai ilgalaikė žaizda, kuri nėra linkusi užsitraukti pati. Dažniausiai šiose situacijose nebeveikia įprastiniai gebėjimai tvarkytis su traumuojančia situacija ir su ja susijusiomis emocijomis“, – kalba R.Mazaliauskienė.
 
Vienas potrauminiam streso sutrikimui būdingų požymių – situacijų, kurios gali priminti buvusį traumuojantį įvykį (vietos, žmonės, netgi kvapai), vengimas. Gali pasireikšti psichogeninė amnezija, liečianti su trauma susijusias aplinkybes, o taip pat miego sutrikimai, dėmesio koncentracijos sutrikimai, didesnis dirglumas.
 
Reaguoja skirtingai
 
„Apie potrauminį streso sutrikimą anksčiau daugiausia buvo kalbama minint karo sukeltas pasekmes. Vėliau šis sutrikimas buvo pradėtas sieti ir su taikos metu vykstančių traumuojančių įvykių pasekmėmis žmogaus psichikai. Literatūroje duomenų apie šį sindromą yra įvairių, jie priklausomi nuo pasirinktų kriterijų, populiacijos ypatumų, tyrimų atlikimo ypatumų“, – aiškina R.Mazaliauskienė.
 
Tačiau ne visi traumuojantys įvykiai sukelia ilgalaikes pasekmes ir ne visos traumos kyla iš akivaizdžiai traumuojančių įvykių.
 

„Svarbus dalykas yra asmeninė įvykio interpretacija. Dar kalbama apie tai, kad situacijos, sukeltos žmonių veiksmų, turi didesnį neigiamą poveikį, nei, pavyzdžiui, gamtos kataklizmų sukeltos psichotraumuojančios situacijos. Taigi, jei nusikaltimą įvykdė žmogus, reakcija gali būti aštresnė, skausmingesnė, ilgalaikiškesnė, nei, pavyzdžiui, po žemės drebėjimo. Dar vienas svarbus aspektas, kurį norėtųsi paminėti, – traumos pasikartojimas. Net jei trauma nėra „ypatingai siaubinga“, pasekmės psichikai gali būti sunkios“, – sako Lietuvos psichiatrų asociacijos vadovė, gydytoja psichiatrė Ramunė Mazaliauskienė.

 
Potrauminio streso sindromo intensyvumas priklauso ir nuo nukentėjusiojo amžiaus – vaikai baimes išreiškia ne pykčiu, o kitokiais būdais.
 
„Kartais traumuojantį įvykį gali matyti atsikartojantį žaidimuose ar piešiniuose. Atsiranda naktiniai košmarai, dirglumas, sunkumai susikaupti, krenta akademiniai rezultatai, gali būti įvairios „nepaaiškinamos“ baimės. Vaikas gali apleisti mėgstamas veiklas, vengti tam tikrų situacijų, pavyzdžiui, tų, kurios kaip nors primena traumuojantį įvykį. Taip pat gali būti ir nusiskundimų galvos ar pilvo skausmais, kas neretai tokį vaiką nukreipia visai kita tyrimų linkme“, – sako gydytoja.
 
Užsimindama apie suaugusiuosius, R.Mazaliauskienė pabrėžia, kad reakcija į traumą priklauso ir nuo pačio žmogaus. „Kalbant apie suaugusiuosius, norėtųsi akcentuoti, kad nors yra bendri PTSD būdingi simptomai, tačiau svarbios ir asmeninės savybės, turimos streso įveikos priemonės, polinkis kreiptis pagalbos ar „tvarkytis pačiam“, artimų žmonių rato palaikymas ar nepalaikymas.“
 
Gydymo kelias ilgas
 
„Literatūra sako, kad PTSD gali būti išgydytas. Kaip tai atrodys praktiškai, priklauso nuo traumos sudėtingumo ir pasekmių, gebėjimo tvarkytis su sunkumais. Pastarasis dažnai formuojasi dar vaikystėje ir priklauso nuo pagalbos sistemos, nuo motyvacijos keistis, nuo esamų komorbidinių (dvi būklės egzistuoja vienu metu – red. past.) sutrikimų, tokių kaip depresija ar priklausomybė psichoaktyvioms medžiagoms, gydymo. Tiesa, kelias iki „visiško pasveikimo“ gali būti ilgas“, – įspėja R.Mazaliauskienė.
 
„Yra nuomonių, kad PTSD atveju neveikia tradicinės psichoterapijos, neveikia savistabos ir įvairių technikų, skirtų savipagalbai, mokymai. Dažnai galime matyti, kad net jei pacientas intelektualiai supranta, kas atsitiko, emociškai susitvarkyti su tuo negali. Emocijų pasaulis apkritai nėra paprastas: galime stebėti arba didelį emocionalumą, arba atvirkščiai – priblėsusias emocijas“, – sako pašnekovė.
 
R.Mazaliauskienė išryškina, kad JAV psichiatrų asociacija rekomenduoja psichoterapiją. „Visgi svarbu į kiekvieną atvejį turėti individualizuotą požiūrį, kiekvienam pacientui parenkant tai, kas jam tinkamiausia. Negalima pamiršti ir šeimos narių: sutuoktinių, vaikų, tėvų, nes šie žmonės irgi yra įtakoti ir kenčia. Toks kompleksinis ir sisteminis požiūris padėtų pasiekti geriausių rezultatų“, – teigia gydytoja.

---

 
Skaičiai
Kai kurie šaltiniai teigia, kad PTSD pasireiškia maždaug 20 proc. žmonių, kurie patiria trauminį stresą. Vidutiniai sergamumo PTSD rodikliai karo sąlygomis (15-30 proc.) nesutampa su bendrais duomenimis apie PTSD paplitimą po stipraus streso taikos metu (0,5-1,2 proc.), tačiau kai kurioms grupėms jie yra gana palyginami. Pavyzdžiui, PTSD stebimas nusikaltimų aukoms (15-50 proc.). Yra tam tikras skirtumas tarp skirtingų lyčių: 10,4 proc. moterų ir 5 proc. vyrų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!