Kai kelionė tampa gyvybės klausimu: onkologinių pacientų pavėžėjimas

Marius Čiurlionis
2025-06-12
Prieš kelias savaites prie ligoninės sutikau senolę. Ji paprašė padėti atsistoti nuo suoliuko. Judesiai priminė tuos, kurie būdingi chemoterapijos paveiktiems pacientams – akivaizdi neuropatija. 85-erių moteriai svaigo galva, ji jautėsi silpna. Ką tik buvo išėjusi iš ligoninės po chemoterapijos seanso ir ruošėsi kelionei namo.
Kai kelionė tampa gyvybės klausimu: onkologinių pacientų pavėžėjimas

„Namo?“ – pasiteiravau. Vietovės neįvardinsiu, bet tai – beveik dviejų valandų kelionė traukiniu. Vos judanti močiutė turėjo viena pasiekti Vilniaus geležinkelio stotį, važiuoti traukiniu, o paskui dar apie pusantro kilometro eiti pėsčiomis. Po chemoterapijos. Viena.
 
Pokalbio metu paaiškėjo, kad ji našlė – vyras miręs prieš dvylika metų, vaikų niekada neturėjo. Paklausiau apie pavėžėjimo paslaugą – ji tik liūdnai šyptelėjo: pastaruoju metu paslaugos gauti nepavyksta, nes vis trūksta automobilių. Todėl keliauja taip, kaip gali: „gydytis privalau, nors ir veidas raukšlėtas, bet labai noriu gyventi“.
 

Nežinau jos vardo. Žinau tik tiek, kad jos daugiau nebesutikau – nei šalia ligoninės, nei pačioje gydymo įstaigoje. Bet žinau viena – tokios senatvės tikrai negalime vadinti oria. Ypač valstybėje, kuri pristatoma kaip viena sparčiausiai besivystančių Europos Sąjungoje.
 
Neseniai Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė žinią: dalis pacientų laikinai nebegalės naudotis pavėžėjimo paslauga. Ministerija teigia, kad ankstesnė vadovybė neįvertino paslaugos poreikio – todėl per pusmetį išnaudota beveik visa skirta suma. Tačiau visuomenė taip ir neišgirdo atsakymų į svarbiausius klausimus: kas tie gulintys pacientai, kuriems bus teikiama paslauga? Kiek laiko tai truks? Ką daryti tiems, kurie neturi kito pasirinkimo?
 
Onkologiniai pacientai neturėtų tapti sistemos spragų įkaitais. Čia neturėtų būti vietos polemikai – reikia tyliai ir greitai ieškoti sprendimų. Tokios situacijos reikalauja politinės valios ir lyderystės. Šiandien trūksta veiksmų, kurie užtikrintų, kad onkologinėmis ligomis sergantys žmonės laiku pasiektų gydymo įstaigas. Regionuose onkologinės, aktyvaus gydymo paslaugos nėra teikiamos, todėl paslaugos geografinis prieinamumas tampa lemiamu veiksniu. Pagydoma liga neturi virsti mirties nuosprendžiu vien dėl to, kad pagalba nebuvo prieinama laiku.
 
Kasdien klinikinėje praktikoje sutinku pacientų, kurie atvyksta per vėlai. Kalbantis su jais ar jų artimaisiais dažnai išgirstu tas pačias priežastis: „Kelias per ilgas“, „Neturėjau pinigų“, „Niekas negalėjo atvežti.“ Ypač skaudu, kai pagalba nesuteikiama laiku – dėl sistemos trūkumų. Tokiais atvejais liga dažnai jau būna pažengusi, o gydymo galimybės – ribotos. Vienos skaudžiausių akimirkų medikams ir artimiesiems – kai žinome, kad galėjome padėti. Tai – ne tik medicininė, bet ir žmogiška tragedija.
 

Jei kas nors mano, kad kalba tik apie vyresnio amžiaus žmones, – klysta. Onkologinės ligos nesirenka amžiaus. Kiekvienais metais matome vis jaunesnius pacientus – prarandame dirbančius, aktyvius žmones. Onkologijoje kova vyksta ne tik su liga, bet ir su laiku. Deja, laikas dažnai ne mūsų pusėje.
 
Todėl onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams, vykstantiems į stacionarą gydymui, būtina taikyti išimtis. Ypač tiems, kurie gyvena regionuose. Šiandien gydymo galimybę lemia ne tik diagnozė, bet ir ekonominė, socialinė padėtis bei sveikatos raštingumas. Ekonominiu požiūriu pavėžėjimo kaštai sudaro tik nedidelę viso gydymo proceso dalį, tuo tarpu komplikacijų gydymas gali kainuoti dešimtis kartų daugiau nei laiku suteikta pagalba. Juk onkologinių pacientų gydymas yra ilgalaikis procesas, kartais trunkantis ir pusę metų ir metus, tad pasiekti didžiuosius sveikatos centrus – tampa iššūkiu, nes nuolatinės kelionės tuština ir taip ne gausų šeimos biudžetą.
 
Šiandien kaip niekad svarbu ne kaltų ieškoti, o demonstruoti lyderystę. Sprendimų reikia dabar. Kad teisė į gydymą būtų užtikrinta – ne tik teisės aktuose.
 
Kasmet Lietuvoje onkologinėmis ligomis suserga apie 18 tūkst. žmonių – ir šis skaičius yra nuolat didėjantis. Tai – ne statistika. Tai mūsų artimieji. Šiandien onkologinių lygų gydymas yra pažengęs ir galime padėti daugeliui. Tačiau prarasti žmogų vien dėl techninės spragos – tai prabanga, kurios negalime sau leisti.
 
Kolega man kadaise pasakė: „Elkis su pacientu taip, tarsi jis būtų tavo šeimos narys.“ Šiandien to palinkėčiau visiems, kurie priima sprendimus dėl pavėžėjimo paslaugų. Pagalvokite – ar paliktumėte sergantį artimąjį namuose, žinodami, kad jam galima padėti – tereikia tik nuvežti jį į gydymo įstaigą?

Marius Čiurlionis, Europos paliatyviosios asociacijos valdybos narys, Baltijos paliatyviosios pagalbos asociacijos prezidentas

LRT

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    M.Sakalauskaitė: nepasitikėkite socialiniais tinklais

    M.Sakalauskaitė: nepasitikėkite socialiniais tinklais

    „Plastinė chirurgija – ne tik apie grožį, bet ir apie sveikatą“, – sako plastinės ir rekonstrukcinės chiru...
    T.Kulbokienė: dar nesusitupėjau pensininkės pareigose

    T.Kulbokienė: dar nesusitupėjau pensininkės pareigose

    „Jeigu tik galėčiau, viską pakartočiau“, – sako 46 gyvenimo metus mediko profesijai paskyrusi Tatjana Kulbokienė...

    Budinti vaistinė


    Namų vaistinėlės virsta atliekų sandėliu

    Namų vaistinėlės virsta atliekų sandėliu

    Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, pernai Lietuvos gyventojai į vaistines utilizavimui grąžino daugiau nei 47,4 tonos pas...
    Vaistininkai: sąlygos mus verčia zombiais

    Vaistininkai: sąlygos mus verčia zombiais

    „Darbuotojams skauda“, – tokią darbdaviams adresuotą žinią siunčia Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos pirm...

    razinka


    Sveika šeima


    Sekmadienis dar nesibaigė, o mintys jau apie darbą?

    Dar tik sekmadienio popietė, tačiau mintys jau sukasi apie pirmadienio darbus, vakare sunku užmigti, ima skaudėti galvą ar pilvą, stipriau plaka širdis. Pirmadienio rytą tokia savijauta gal ir nestebintų, tačiau kodėl organizmas į artėjančią darbo savaitę kartais pradeda reaguoti dar nepasibaigus savaitgaliui ir kada vadinamas...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Niujorkas nusprendė: robotas – ne draugas

    „Nė viena bendrovė neturėtų brukti vaikams pokalbių robotų, kurie skatina žalotis arba apsimeta jų draugais ar kuo nors daugiau“, – pasirašydama naują įstatymą, pareiškė Niujorko valstijos gubernatorė Kathy Hochul. Nuo 2027 m. birželio 1-osios dirbtinio intelekto pokalbių robotai valstijoje nebegalės n...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Žiedai ir pažadai
    Henrikas Vaitiekūnas Žiedai ir pažadai
    Šeimos gydytoja apie eiles: gydytojas yra, bet su siuntimu pas jį nepateksi
    Alma Astafjeva Šeimos gydytoja apie eiles: gydytojas yra, bet su siuntimu pas jį nepateksi
    Ar valstybei rūpi visi jos vaikai?
    Rasa Račienė Ar valstybei rūpi visi jos vaikai?

    Naujas numeris