„Namo?“ – pasiteiravau. Vietovės neįvardinsiu, bet tai – beveik dviejų valandų kelionė traukiniu. Vos judanti močiutė turėjo viena pasiekti Vilniaus geležinkelio stotį, važiuoti traukiniu, o paskui dar apie pusantro kilometro eiti pėsčiomis. Po chemoterapijos. Viena.
 
Pokalbio metu paaiškėjo, kad ji našlė – vyras miręs prieš dvylika metų, vaikų niekada neturėjo. Paklausiau apie pavėžėjimo paslaugą – ji tik liūdnai šyptelėjo: pastaruoju metu paslaugos gauti nepavyksta, nes vis trūksta automobilių. Todėl keliauja taip, kaip gali: „gydytis privalau, nors ir veidas raukšlėtas, bet labai noriu gyventi“.
 
Nežinau jos vardo. Žinau tik tiek, kad jos daugiau nebesutikau – nei šalia ligoninės, nei pačioje gydymo įstaigoje. Bet žinau viena – tokios senatvės tikrai negalime vadinti oria. Ypač valstybėje, kuri pristatoma kaip viena sparčiausiai besivystančių Europos Sąjungoje.
 
Neseniai Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė žinią: dalis pacientų laikinai nebegalės naudotis pavėžėjimo paslauga. Ministerija teigia, kad ankstesnė vadovybė neįvertino paslaugos poreikio – todėl per pusmetį išnaudota beveik visa skirta suma. Tačiau visuomenė taip ir neišgirdo atsakymų į svarbiausius klausimus: kas tie gulintys pacientai, kuriems bus teikiama paslauga? Kiek laiko tai truks? Ką daryti tiems, kurie neturi kito pasirinkimo?
 
Onkologiniai pacientai neturėtų tapti sistemos spragų įkaitais. Čia neturėtų būti vietos polemikai – reikia tyliai ir greitai ieškoti sprendimų. Tokios situacijos reikalauja politinės valios ir lyderystės. Šiandien trūksta veiksmų, kurie užtikrintų, kad onkologinėmis ligomis sergantys žmonės laiku pasiektų gydymo įstaigas. Regionuose onkologinės, aktyvaus gydymo paslaugos nėra teikiamos, todėl paslaugos geografinis prieinamumas tampa lemiamu veiksniu. Pagydoma liga neturi virsti mirties nuosprendžiu vien dėl to, kad pagalba nebuvo prieinama laiku.
 
Kasdien klinikinėje praktikoje sutinku pacientų, kurie atvyksta per vėlai. Kalbantis su jais ar jų artimaisiais dažnai išgirstu tas pačias priežastis: „Kelias per ilgas“, „Neturėjau pinigų“, „Niekas negalėjo atvežti.“ Ypač skaudu, kai pagalba nesuteikiama laiku – dėl sistemos trūkumų. Tokiais atvejais liga dažnai jau būna pažengusi, o gydymo galimybės – ribotos. Vienos skaudžiausių akimirkų medikams ir artimiesiems – kai žinome, kad galėjome padėti. Tai – ne tik medicininė, bet ir žmogiška tragedija.
 
Jei kas nors mano, kad kalba tik apie vyresnio amžiaus žmones, – klysta. Onkologinės ligos nesirenka amžiaus. Kiekvienais metais matome vis jaunesnius pacientus – prarandame dirbančius, aktyvius žmones. Onkologijoje kova vyksta ne tik su liga, bet ir su laiku. Deja, laikas dažnai ne mūsų pusėje.
 
Todėl onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams, vykstantiems į stacionarą gydymui, būtina taikyti išimtis. Ypač tiems, kurie gyvena regionuose. Šiandien gydymo galimybę lemia ne tik diagnozė, bet ir ekonominė, socialinė padėtis bei sveikatos raštingumas. Ekonominiu požiūriu pavėžėjimo kaštai sudaro tik nedidelę viso gydymo proceso dalį, tuo tarpu komplikacijų gydymas gali kainuoti dešimtis kartų daugiau nei laiku suteikta pagalba. Juk onkologinių pacientų gydymas yra ilgalaikis procesas, kartais trunkantis ir pusę metų ir metus, tad pasiekti didžiuosius sveikatos centrus – tampa iššūkiu, nes nuolatinės kelionės tuština ir taip ne gausų šeimos biudžetą.
 
Šiandien kaip niekad svarbu ne kaltų ieškoti, o demonstruoti lyderystę. Sprendimų reikia dabar. Kad teisė į gydymą būtų užtikrinta – ne tik teisės aktuose.
 
Kasmet Lietuvoje onkologinėmis ligomis suserga apie 18 tūkst. žmonių – ir šis skaičius yra nuolat didėjantis. Tai – ne statistika. Tai mūsų artimieji. Šiandien onkologinių lygų gydymas yra pažengęs ir galime padėti daugeliui. Tačiau prarasti žmogų vien dėl techninės spragos – tai prabanga, kurios negalime sau leisti.
 
Kolega man kadaise pasakė: „Elkis su pacientu taip, tarsi jis būtų tavo šeimos narys.“ Šiandien to palinkėčiau visiems, kurie priima sprendimus dėl pavėžėjimo paslaugų. Pagalvokite – ar paliktumėte sergantį artimąjį namuose, žinodami, kad jam galima padėti – tereikia tik nuvežti jį į gydymo įstaigą?