Šimtukininkas
 
Žilvinas skaičiuoja, kad per gyvenimą kraujo yra paaukojęs apie 115 kartų. Jo, kaip donoro, startas įvyko bene prieš keturiasdešimt metų, dar besimokant Lietuvos veterinarijos akademijoje.
 
„Tuomet duoti kraujo eidavome drauge su kitais studentais. Įsivaizduokite, anksčiau, jei norėdavai paaukoti kraujo, ranką turėdavai kišti pro langelį. Tokios sąlygos jaunuolių tikrai nedžiugindavo. O vėliau, kai ir pats ėmiausi organizuoti kraujo donorystės akcijas, neturėjome paviljonų, tad iš kariuomenės tekdavo skolintis palapines. Šios būdavo guminės, brezentinės, tamsios chaki spalvos. Tad nieko keisto, kad pamačius tokį vaizdą gyventojams nekildavo didelis noras ir užsidegimas prisijungti prie akcijos“, – kad anksčiau sąlygos buvo nepalyginamai prastesnės, prisiminė aktyvistas.
 
Pašnekovas pripažįsta, kad pirmieji kartai jį iš tiesų gąsdino. „Esu ne kartą apalpęs, – prisipažįsta donoras „šimtukininkas“. – Faktas, kad aukodami kraujo vyrai alpsta dažniau negu moterys, ypač jaunuoliai, ir tie, kurie kraujo aukoja pirmą kartą. Todėl anksčiau donorams medikai duodavo pauostyti amoniako, kurį juokais praminėme „vyrų kvepalais“. (Juokiasi.)
 
Skaudūs sukrėtimai
 
Paklaustas, kas lėmė jo pasirinkimą tapti kraujo donoru, Žilvinas svarsto, kad tam didelės įtakos turėjo skausmingi įvykiai. „Mano gyvenime buvo daug skaudžių sukrėtimų. Pirmiausia – sesers žūtis. Toks sukrėtimas privertė susimąstyti: o kaip gi aš galiu prisidėti prie gyvybių gelbėjimo? Manau, kad būtent ši nemaloni patirtis mane ir paskatino įsijungti į donorų gretas“, – svarsto Ž.Neliubšys.
 
Jis prisiminė ir dar vieną nemalonų įvykį, kuomet automobilis partrenkė tetą ir ši atsidūrė reanimacijoje. Į jos palatą atvežus stovą su eritrocitų masės maišeliu, Ž.Neliubšys atkreipė dėmesį, kad kraujas buvo tos pačios grupės kaip ir jo. Tuomet Žilvinas suvokė, kad jo paaukotas kraujas lygiai taip pat gelbsti kitų žmonių gyvybes.
 
Savo pavyzdžiu aktyvistas užkrėtė ir šeimos narius. „Dėdei darė širdies operaciją, kurios metu reikėjo kraujo. Tuomet aukojo tiek mano tėvas, tiek aš. – prisiminė Ž.Neliubšys. – Mano brolis taip pat aktyvus kraujo donoras. Jis kurį laiko dirbo ir Nacionaliniame kraujo centre. Į donorų gretas įsitraukė ir mano vyresnysis sūnus.“ Beje, Žilvino tėtis, kuriam šiemet sueis 75-eri, yra vienas pirmųjų, gavęs antrojo laipsnio pensiją. Į pastarąją, kaip žinia, gali pretenduoti 40 kartų neatlygintinai kraujo paaukoję asmenys. „Pensinio amžiaus žmogui toks finansinis prisidūrimas prie pajamų išties nebloga motyvacija“, – sako Žilvinas.
 
Lieja prakaitą
 
Nors į donorystes Ž.Neliubšys dabar neįsitraukia taip aktyviai kaip anksčiau, vis tiek stengiasi savo iniciatyva pritraukti kuo daugiau bendraminčių. Organizacines veiklas Ž.Neliubšys įgyvendina prisiminęs buvusio Tarptautinės kraujo donorų organizacijų federacijos prezidento Nielso Mikkelseno žodžius.
 
„Man įsiminė jo frazė: mano amžiuje (tuomet jam buvo apie 50-60 metų) reikia aukoti ne kraujo, o prakaito dirbant dėl donorystės. Aš ir pats dabar sau taikau šį posakį, teikdamas, kad reikia „prakaito“, o ne kraujo“, – šypsojosi aktyvistas.
 
„Iš tiesų, jei skatini žmones aukoti kraujo, mano manymu, privalai ir pats būti donoras. Nors tiesiogiai kraujo donorystės akcijose nebedalyvauju, stebiu Nacionalinio kraujo centro veiklą socialinėje erdvėje, dalyvauju Šaulių sąjungos veikloje, kuri irgi šiek tiek yra susijusi su donoryste. Taip pat esu mokytojas Karaliaus Mindaugo paramedikų mokykloje. Atsižvelgiu ir į savo amžių... Manau, kad jaunuolių kraujas yra daug naudingesnis“, – šypsosi pašnekovas.
 
Parodė užslėptą ligą
 
Donoras akcentuoja, kad kraujo donorystė ne tik padeda nukentėjusiesiems, bet gali atnešti naudos ir pačiam donorui. Ž.Neliubšio pažįstamas, paaukojęs kraujo, sulaukė dar vieno kvietimo apsilankyti Nacionaliniame kraujo centre. „Ten jam pranešė diagnozę: kraujyje rasta užslėpto hepatito B apraiškų. Šis atvejis akivaizdus – žmogus paaukojo kraujo ir sužinojo, kad turi ligą, apie kurią anksčiau nė neįtarė. O atradus ligą, šią galima pradėti gydyti ankstyvoje stadijoje, kol ji dar nėra įsibėgėjusi“, – apie dar vieną donorystės naudą kalba Ž.Neliubšys.
 
Nepaisant baimių dėl procedūros, įsitraukusiųjų į donorystę gretos pašnekovą džiugina. „Lietuviai yra sąmoningi ir aktyvūs piliečiai. Visgi norėtųsi, kad daugiau žmonių aukotų kraujo ir atsargos būtų didesnės. Galbūt dalis primiršta, kiti prisibijo, nes procedūra nėra maloni. Situaciją galima sekti Kraujo centro programėlėje – ten aiškiai matyti, kiek ir kokių kraujo grupių trūksta. Aš visada pagalvoju apie artimuosius – o kas, jeigu kas nors atsitiktų ir skubiai prireiktų kraujo? Todėl man kraujo donorystės akcijos atrodo nepaprastai svarbios. Norėčiau paraginti visus – aukokite tiek, kiek jūs norite. Bet aukokite“, – ragina Žilvinas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!