- Nutukimas tampa vis didesnė problema. Tai reiškia, kad nemenka dalis žmonių nemoka rinktis, ką ir kaip valgyti?
- Fizinis aktyvumas taip pat labai svarbu. Šalyje atliekami tyrimai rodo, kad gyventojų fizinis aktyvumas yra mažiausias Europoje. Tad tai – didelė problema. Tačiau ir mitybiniai veiksniai, be abejonės, įtakos turi. Kai Visuomenės sveikatos institute prieš porą metų atlikome Lietuvos gyventojų mitybos tyrimą, pamatėme, kad tie mitybos įpročiai, kurie buvo nustatyti ankstesniuose kolegų tyrimuose, praktiškai nesikeičia. Gyventojų mitybą sudaro gana daug riebių maisto produktų, mažai šviežių daržovių, grūdinių produktų. Tiesa, gerai tai, kad gyventojai maisto ruošimui pradėjo vartoti daugiau augalinė kilmės riebalų – aliejaus. Tačiau ant duonos tepančių sviestą yra apie pusė. Žmonės pamiršta apie riebalus, kurie įeina į maisto produktų sudėtį. Pavyzdžiui, nusiperkame dešrą, o pažiūrėti, kiek ten yra riebalų, pamirštame. Pieno produktus žmonės vėlgi ne pačius liesiausius perka. Tyrimas, kurį atlikome, parodė, kad dažnas nors ir supranta, jog valgo riebiai, žino, kad tai kenkia sveikatai, vis tiek renkasi tokį maistą.
 
- Kas gi kaltas, kad mūsų mitybos įpročiai kinta taip lėtai?
- Netinkamus mitybos įpročius paveldėjome iš tarpukario Lietuvos. Žmonės tikrai valgė riebiai. Kita vertus, tuo metu daugiau judėjo. Valgė kur kas daugiau daržovių ir grūdinių produktų. Gaudavo antioksidaciniu poveikiu pasižyminčių medžiagų. Tai neleisdavo pasireikšti nepageidaujamam riebalų poveikiui. Užtat ir ligų buvo kur kas mažiau. Dabar – fizinis aktyvumas mažas, o mitybos įpročiai – įsitvirtinę. Taip pat neseniai šalyje atliktas tyrimas parodė, kad pirmiausia žmonės atsižvelgia į produkto kainą, antroje vietoje – skonis. Sveikata – tik trečia. Reiškia, kol sveikata gyventojams nėra svarbiausia, negalime laukti kardinalių pasikeitimų.
 
- Rekomendacijų, kaip teisingai maitintis, apstu. Remiantis jomis, raudona mėsa – sukelia vėžį, riebūs pieno produktai, sviestas, kurį laiką buvo nuteisti, tačiau dabar pripažįstama, kad liesas nebereškia sveikas. O margarine, kurį vartojame kaip sviesto pakaitalą, esama transriebalų... Kaip nepasimesti tarp tų rekomendacijų?
- Viskas priklauso nuo kiekio. Tikrai yra sveikatai palankių ir nepalankių maisto produktų. Tačiau pastarųjų valgant nedaug, realios rizikos organizmui nebus. Kalbant apie raudoną mėsą, veikiau reikėtų akcentuoti perdirbtus jos gaminius. Nuo seno žinoma, kad jie sveikatai nėra palankūs. Margarinas, jei jis minkštas, tepamas, transriebalų rūgščių jame labai nedaug. Žinoma, gyventojams labai sunku atrinkti informaciją tokioje gausybėje. Be to, mes, visuomenės sveikatos ir mitybos specialistai, matome tendenciją, kad mokyti apie tai, ką ir kaip reikėtų valgyti, pradėjo savamoksliai, kurie remiasi pamąstymais, su mokslu grįsta informacija neturinčiais nieko bendra.
 
- Kaip tuomet vertinate tėvų norą dalyvauti vaikų maitinimo organizavimo, valgiaraščių sudarymo procese? Daugelis jų taip pat savamoksliai, turintys savitą suvokimą apie sveiką ar nesveiką racioną.
- Sutinku, kad sudarantieji valgiaraštį kartais nepagalvoja, apie įvairias alternatyvas maisto asortimentui paįvairinti. Tarkime, tam tikros daržovės ar prieskoninės žolės įvedimu. Receptūros galėtų būti lankstesnės. Tačiau mitybos srityje aklai atsižvelgti į tėvų ar vaikų norus nereikėtų. Pavyzdžiui, nėra nė vienos rekomendacijos, kad vaikams būtų draudžiama vegetarinė mityba, bet ji nerekomenduojama. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į šias rekomendacijas. Vaikai turi gauti mėsos, žuvies, augalinės kilmės riebalų. Dar vienas dalykas, kurio ypač pasigendame, – vaikai nėra pratinami valgyti kultūringai. Prie serviruoto stalo, tinkamai naudojantis įrankiais, sutelkus dėmesį į maistą, valgyti neskubant.
 
- Vaikai labai daug laiko praleidžia ugdymo įstaigose. Kaip siūlote valgymo kultūrą ugdyti ten?
- Tai – puiki terpė visuomenės sveikatos specialistams, dirbantiems ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose. Ugdymas ir visuomenės sveikatos specialisto veiklą įsivaizduoju nebūtinai klasėje tarsi pamoką. Mokyklose dirbantys visuomenės sveikatos specialistai turėtų būti aktyvūs bendruomenės nariai. Žinoma, problemų esama ir čia. Tam kad veikla būtų efektyvi, visuomenės sveikatos specialistas turi būti įstaigoje visą laiką. Dabar vienas specialistas turi aplankyti keturias, o kartais net ir daugiau mokyklų. Tai neefektyvu ir rezultato neduos. Bėgant nieko nepadarysi, turi ten būti nuolat, tapti bendruomenės nariu.
 
- Kodėl pasirinkote visuomenės sveikatą ir gilinotės būtent į mitybos sritį?
- Kol buvau vidurinės mokyklos mokinys, ketinau stoti į gydomąją mediciną. Deja, pritrūko balų ir patekau į tuomet Vilniaus universiteto siūlytą higienos gydytojus ruošiančią studijų programą. Visuomenės sveikatos sričių yra įvairių, bet mityba, ko gero, arčiausiai žmogaus. Ta sritis, kur asmens ir visuomenės sveikata taip glaudžiai persipynusios, jog tai ir lėmė mano pasirinkimą. Be to, čia realiai gali matyti savo darbo vaisius, mat nereikia laukti kelių dešimtmečių.
 
- Kokių pokyčių visuomenės sveikatos srityje viliatės kitąmet?
- Norėčiau, kad pagaliau Lietuvoje pagaliau baigtųsi visuomenės sveikatos reforma, nusistovėtų visų institucijų struktūra.Visi tuomet galėtų ramiai planuotis profesinę ateitį, kurti ilgalaikes programas. Tuomet ir visuomenės sveikatos studentai galėtų matyti ilgalaikių perspektyvų.

---

 
Dosjė
1986 metais Vilniaus universitete įgijo gydytoj – higienisto, epidemiologo specialybę
1993 ten pat pasigynė daktaro disertaciją tema „Maisto produktų, aplinkos bei žmonių organizmo užteršimo polichloruotais junginiais įvertinimas Lietuvoje“
2008 Atlikta habilitacijos procedūra visuomenės sveikatos srityje
Nuo 2000 Vilniaus universiteto Medicinos fakultete eina akademinių reikalų prodekano pareigas
2007 metais tapo Visuomenės sveikatos instituto direktoriumi, pareigas eina iki šiol