Gimsta sveikomis kojomis

Pasak gydytojos ortopedės-traumatologės Veronikos Juodienės, pėdų deformacijos gali būti įgimtos ir įgytos. Pavyzdžiui, įgimtai plokščiapadystei ir švleivapėdystei turi įtakos kelios priežastys: teršalai ore, nitratai, prisotintas hormonais maistas ir daugelis kitų. Medikė atkreipia dėmesį, kad įgimtiems ortopediniams sutrikimams didelės įtakos turi ir mamos įpročiai. Nėštumo metu vartotas alkoholis, rūkymas, migdomieji ar raminamieji vaistai. „Tai ypač pavojinga pirmaisiais nėštumo mėnesiais. Tačiau didžiąją dalį ortopedinių ydų sudaro įgyta plokščiapadystė. Vaikai gimsta sveikomis kojytėmis, bet dėl netinkamo auginimo ir priežiūros tampa plokščiapadžiai. Tėvai svajoja, kad jų vaikų eisena būtų taisyklinga, tačiau nepagalvoja, kad ją formuoti reikia nuo mažens“, - sako V.Juodienė bei priduria, jog įgyta plokščiapadystė gali atsirasti sergant rachitu ar trūkstant vitamino D.
 
Ne tik kosmetinė problema

Medikė pastebi, jog dažnai žmonės mano, kad ortopedinės ydos - tai ne liga, o tik kosmetinis defektas. Bet taip nėra. „Dėl šios ligos vyresnio žmogaus eisena tampa netaisyklinga ir skausminga. Vargina pėdų, blauzdų bei kelių skausmai. Sutrinka kitų skeleto dalių - čiurnos, kelių, klubo sąnarių ir stuburo - funkcijos“, - sako gydytoja.

„Didžiąją dalį ortopedinių ydų sudaro įgyta plokščiapadystė. Vaikai gimsta sveikomis kojytėmis, bet dėl netinkamo auginimo ir priežiūros tampa plokščiapadžiai“, - sako Kauno klinikinės ligoninės gydytoja ortopedė-traumatologė Veronika Juodienė.

Žmogaus pėda sukurta atlaikyti didelius svorius. Pėdos kaulai tarpusavyje jungiasi taip, kad susidaro trys skliautai: du išilginiai (vidinis ir išorinis) ir vienas skersinis. Didžiausias krūvis tenka vidiniam skliautui. Pėdos padeda išlaikyti amortizacinę sistemą ir kūno balansą.

„Plokščiapadžiai vaikai nuo turinčiųjų sveikas pėdas skiriasi tuo, kad greit pavargsta žaisdami, lenktyniaudami. Kartais jiems atrodo, kad kas degina pėdas. Į vakarą skauda ne tik jas, bet ir blauzdas, šlaunis, nugarą. Kartais sutraukia mėšlungis. Plokščia pėda neamortizuoja, todėl atsiranda nuovargis, kinta eisena. Pavyzdžiui, einant plačiai mojuojama rankomis. Jei raumenys ir raiščiai tampa silpni ar nevisaverčiai, pėda neatlaiko kūno svorio, jos skliautai ima mažėti ir formuojasi plokščiapadystė. Kai didelis krūvis tenka vidiniam pėdos skliautui, nuvargsta blauzdos raumenys ir persvarą ima šeiviniai raumenys, kurie pėdą nutempia į išorę“, - sako V.Juodienė.

Tiesa, medikė pastebi, kad plokščiapadyste yra laikoma ne tik pažemėjęs vidinis pėdos skliautas, bet ir pėdos pasisukimas į išorę. Plokščia pėda pailgėja, priekinė dalis ir kulnas krypsta į išorę, tai - vadinamosios „Čarlio Čaplino“ pėdos.
 
Korekcinį gydymą reikia pradėti anksti

Esant plokščiapadystei arba šleivapėdystei, kai yra pakitę raiščiai (laisvi ar įtempti), ribotas pėdos lenkimas, reikalingas koreguojantis gydymas. Patariama kreiptis į specialistus: gydytoją ortopedą, gydytoją reabilitologą ir atlikti reikalingas procedūras. Pasirūpinę vaiko eisena, formuodami pėdas, padėsite vaikui augti sveikam ir judriam.

Medikės teigimu, įgytą plokščiapadystę galima pakoreguoti mankštomis, baseinu, masažais ir tinkama avalyne. Žinoma, visą procesą prižiūrint gydytojams reabilitologams bei kineziterapeutams. „Tokią korekciją reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau, vos tik pastebėjus pirmus ženklus. Kokie bus rezultatai, priklauso tiek nuo vaiko amžiaus, tiek ir nuo įdėto darbo. Žinoma, kuo vaikas jaunesnis, tuo didesnė tikimybė, jog jie bus pasiekti geresni. Tiesa, visas korekcijos procesas gali užtrukti metus ar net dvejus. Kartais tėvai sako: „Jau pusmetį nešiojame ortopedinius batukus, bet rezultatai nesikeičia. Kaulinis skliautas vaikams formuojasi iki septynerių metų, deformacija neatsiranda per dieną ar dvi. Todėl ir korekcija negali duoti rezultatų vos po pusmečio. Tiesa, kartais pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet taikant visas priemones situacija nesikeičia. Tada lieka chirurginis gydymas. Reiktų paminėti ir faktą, kad plokščiapadystė dažnu atveju eina kartu su šleivapėdyste“, - sako medikė.

Gydytoja perspėja, kad tėvai, auginantys plokščiapadžius vaikus, turi atkreipti dėmesį ir į svorį. Mat jei vaikas turi antsvorio ar yra nutukęs, didesnė apkrova tenka ir pėdos skliautui. O kuo didesnė pėdų apkrova, tuo ryškesni simptomai. Svorio kontrolė padeda išvengti nemalonių plokščiapadystės simptomų. Medikė pataria net į nežymius ortopedinius pakitimus nenumoti ranka. Pavyzdžiui, vaikams, kuriems šleivapėdystė (maždaug 7 proc.) negydoma, dažnai pinasi kojos, jie vaikšto „meškos eisena“. Plokščiapadžių vaikų (15 proc.) pakitusi eisena primena šlepsėjimą.

Klaida nr.1

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais visi vaikų audiniai gležni, kaulai dar nesusiformavę ir vaiką statyti ant kojyčių - nusikaltimas.
„Mamos dažnai sako, kad vaikas lovytėje remiasi kreivai statydamas pėdas, bet, paklausus vaiko amžiaus, sako penki šeši mėnesiai. Dažnai reabilitologai pataria kuo anksčiau statyti vaiką ant kojų, kad jos būtų stiprios, rekomenduoja atsispirti kojomis, bet tai - neteisinga. Septynių devynių mėnesių vaikas pats bando stotis įsitvėręs rankytėmis, bet namiškiams nereikėtų padėti, vedžioti už rankyčių. Taip žalojamos vaiko pėdos dėl per didelio krūvio“, - sako gydytoja. V.Juodienė pastebi, kad gaminamos vaikštynės-kėdutės ant ratukų pridaro daugiau žalos nei naudos. Mat šis, iš pažiūros labai patogus įrenginys verčia vaiką anksti stovėti ir vaikščioti. Dėl to pėdutės krypsta, atsiranda plokščiapadystė.

Klaida nr.2

„Mūsų vaikai vaikšto ant kietų grindų. Jeigu pėda apauta minkštu bateliu su plonais padukais ar tik kojinaitėmis, pėdutės plokštėja. Kodėl? Iš viršaus slegia kūno svoris, o iš apačios yra kieta plokščia atrama. Pėdų kauliukai silpnai sujungti, minkšti, nusėda ir išnyksta vidinis skliautas, pėda prisitaiko prie grindų paviršiaus“, - sako V.Juodienė.
Medikė pataria, jog, norint išsaugoti vidinį pėdos skliautą, vidinis vidpadžio kraštas turi būti pakeltas.
„Darželyje ir namuose reikia avėti batelius kietais padukais. Turi būti užkulniukas, pakulnis ir pakeltas vidinis vidpadžio kraštas. Visą dieną būnant ant kietų grindų ir avint minkštais padais batelius, vis labiau plokštėja pėdos“. – sako V.Juodienė.
 
Kaip išsirinkti tinkamus batukus?

Perkant vaikui batukus gydytoja atkreipia dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia batukus reikia rinktis su aukštesniu vidiniu šoneliu, padukas turi būti kietas, bet lankstus, pakulnio aukštis 0,5-1 centimetro storio, pakeltas vidinis vidpadžio kraštas. Noselės turi būti platesnės, kad būtų laisvi pirštukai.

Mergaitėms nuo 7-10 metų amžiaus galima avėti batelius su 3-4cm aukščio pakulniu (proginiai bateliai). Vyresnėms panelėms proginių batelių pakulnio aukštis gali būti ­5-6 cm, bet tik labai ypatingomis progomis.
Didoki batukai kenkia vaiko kojoms. Kadangi jos greitai auga, batukus reikia keisti kas 6 mėnesius. Juos reikia parinkti pagal kojos dydį ir sezoniškumą. Sportiniais bateliais galima avėti visą dieną, bet jie turi būti kokybiški, pagaminti iš natūralių žaliavų ir turi turėti vidpadį, pakeltą iš vidinės pusės. Jei batukai bus per dideli ar per sunkūs, vaikas gali griuvinėti. Per maži batukai deformuoja pirštukus ir spaudžia, gali atsirasti nuospaudos.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!