Svarbiausia savaitės žinia - Prezidentė Dalia Grybauskaitė užsidėjo rinkimų maratono marškinėlius ir pagaliau prisipažino, kad nusprendė dar kartą pirmoji atbėgti iki Prezidentūros. Dabar tikinčių, kad jai nepasiseks, lygiai tiek, kiek nesuprantančių, kad iš pasėtos bulvės tik ji ir išaugs. Nebent kokie kolorado vabalai lapus apgrauš.
Sveikatos sistema „ne prie ko“? Ogi dar ir kaip! Dalia Grybauskaitė ne veltui prieš šešias dienas dar kartą nukreipė savo ypatingąjį tamstos mokytojos žvilgsnį į Socialdemokratų partijos nenuoramą Vytenį Povilą Andriukaitį.
Iš kur jam, kovotojui su visomis žmogų žudančiomis priklausomybėmis, žinoti, kad tokiu atveju reikėtų bent jau pavaizduoti, kad pametei raktus nuo seifo, kur sudėta ateinančių kelerių metų alga. Prisiminti F.Rešetnikovo paveikslą „Ir vėl dvejetas“ arba laikus, kai žinojai, kiek kainuoja mobilusis telefonas... Tai seniau pasigėrusiam elitui, darbininkui, net niekingam inteligentui kildavo tas pats klausimas: „Ar tu mane gerbi?“ Šiandien gi: „Ką iš reikalingų žmonių pažįsti?“, o jau visai artėjant į laimingą pabaigą: „Kiek turi pinigų?“.
Naiviai, tačiau įkyriai reikalaudamas, kad partijos bičiulis Zigmantas Balčytis negudrautų, o eidamas į prezidentus atsisakytų europarlamentaro kėdės, prieš tai dar aršiai įrodinėjęs apie būtinybę Algirdui Butkevičiui atsisakyti Premjero pareigų(!) ir vesti partiją į Daukanto aikštę, bičiulis Vytenis, kad ir raminamas nesustojo. Užkūrė Mokytojai pirtį! Priminė jai apie atšalusius santykius su Rytais, apie neaukšto lygio Vyriausybės formavimo peripetijas ir net daromą įtaką, kad Lietuva negalėtų skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo. Užteks? Kur tau. Prikišo Prezidentei, kad ji... pati neatlieka namų darbų.
Prezidentė supyko. Tikriausiai. Nes ko visą kadenciją nesidomėjusi sveikatos apsauga ir pasirašinėjusi biudžetus, pasirodė sostinės Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje. Išpliekė už akių sveikatos apsaugos ministrą, kad jis daug šneka, o dirbti pasirodo dar nepradėjo. Galbūt Prezidentei D.Grybauskaitei pasidarė labai gaila ligoninės vyr. gydytojo Arvydo Šilio. Juk toj pačioj S.Nėries mokykloje mokėsi, krepšinį žaidė, o čia - tokioj skylėj atsidūręs. „Už tai, - truktelėjusi smakrą aukštyn rėžė Prezidentė, - atsakomybę turi prisiimti Sveikatos apsaugos ministerija ir pats ministras.
Prezidentė pasakė dar daugiau. V.P.Andriukaitis žurnalistų džiaugsmui rėžė atgal net rankas sunėręs iš malonumo, kad bus išgirstas ir ištransliuotas. Veide - šypsena, tarsi Dalia jį būtų su gimtadieniu pasveikinusi. Nesusilaikė nepasiūlęs Prezidentei dar daugiau lankytinų objektų, kuriuose ne ką geresnės „fronto sąlygos“. Kad ir kalėjimo ligoninę.
Prezidentė prašovė pro šalį kaip alternatyvą ir gražiausią pavyzdį paminėdama skolose dūstančias Santariškių klinikas. Po prijungimo nušiurusi infekcinė yra jų.
Kaip ir priklauso Arklio metais - kam karčiai šukuojami, avižos beriamos, o kam, atsiprašau, mėšlas, apie kurį niekas nenori šnekėti. Žinia, džiovininkai ar viduriuojantieji net labdaros šou neprisikvies. Ką ten filmuoti? Užtat tikras karas ir jau šalies mastu dėl insultų, kiek mažesnis - dėl vėžio bei brangiųjų tyrimų. Net dirbtiniai sąnariai, ponia Prezidente, pasislinko užribio link.
Vytenio ir Dalios draugystė prasidėjo taip gražiai. Būsimasis ministras iš Prezidentės išėjo pakylėtas, nes jų abiejų „požiūris į sveikatos apsaugą visiškai sutapo“.
Svarbiausi darbai, jeigu užsienietiškai – prioritetai, taip pat abiem tiko.
Kai prezidentė nukreipė savo ypatingąjį žvilgsnį - tarsi jai skaudėtų dantį - į vyr. gydytojus ir paskelbė jų rotaciją, švelniai perėjusią į konkursus, Sveikatos apsaugos ministerija ir savivaldybių margumynas puolė vykdyti. Buvo visko. Nuo komedijų iki tragedijų, per vidurį - vienas kandidatas, kuris ir laimėdavo indulgenciją dar penkeriems metams. SAM vaidino, kad konkursai didelė paslaptis. Galbūt komisijos pirmininkas - visuomenės sveikatos specialistas - taip suprato savo misiją, kuri vadinasi „mažiau žinos - kiečiau miegos“. Tiesa, kandidatai žino kitą lietuvių liaudies išmintį - apie tylią kiaulę, kuri gilią šaknį knisa.
Svarbiausias tokių valdininių principas - jums geriau, kaip mums patogiau - nepažeidžiamas. Tai gal ir gerai, jei sveikatos apsaugos ministras ir Prezidentė mažiau vienas kito klausys ir kiekvienas savo darbais užsiims. Juolab kad abiejų laukia dideli, eiliniam piliečiui nepasiekiami toliai. Prezidentei - rinkimai, ministrui, žmonės kalba, valdininkai bruzda - eurokomisaro postas. Gali būti, kad socdemų lyderio A.Butkevičiaus pavasarį sveikatos reikaluose lauks eilinis erzelis. Pretendentai nesnaudžia.
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: