Va­kar iš­kil­min­gai pa­skelb­tas šim­ta­die­nis iki Lie­tu­vos Vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čio, ku­ris bus mi­ni­mas ki­tų me­tų Va­sa­rio 16 die­ną. Vie­šo­je erd­vė­je mir­ga idė­jos Lie­tu­vai. Šimt­me­čio trau­ki­nys links­mai nu­puš­ka­vo link Rad­vi­liš­kio.

Net la­biau­siai iš­si­blaš­kiu­siam at­vy­kė­liui ši da­ta ne­pra­slįs pro akis. Or­ga­ni­za­to­riai ža­da, kad nuo ren­gi­nių gau­sos kiek­vie­nam iš mū­sų, net ne­iš­gy­do­mam bam­bek­liui ims rau­do­nuo­ti skruos­tai nuo pa­si­di­žia­vi­mo iš­ko­vo­ta de­mo­kra­tija bei pa­sie­ki­mais.

Kas­die­ny­bė­je, tie­są sakant, nuo­tai­kos anaip­tol ne ka­lė­di­nės. At­virkš­čiai -  vis la­biau jun­ta­mas  pi­lie­ti­nis, ypač dir­ban­čių so­cia­li­nė­se sri­ty­se,  ne­pa­klus­nu­mas, so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se stip­riai pa­lai­ko­mas pro­tes­tų ak­ty­vu­mas. Ne­pa­ten­kin­ti ūžia kul­tū­ros dar­buo­to­jai, mo­ky­to­jai, o pas­ta­rą­ją sa­vai­tę vi­sų dė­me­sį pri­kaus­tė me­di­kai. Šie - di­džiau­sias pas­ta­ro­jo laik­me­čio ne­ti­kė­tu­mas.  De­šimt­me­čiais ly­di­mi per­spė­jan­čio at­si­duo­ti vien pa­rei­gai Hi­pok­ra­to žvilgs­nio, jie bu­vo ta in­te­li­gen­tų kla­sė, ku­ri iki pas­ku­ti­nų­jų lai­kė­si pa­do­ru­mo įža­dų. Ty­liai ma­ri­no sa­vo gy­ve­ni­mus per­si­dirb­da­mi, iš pas­ku­ti­nių­jų sten­gė­si pa­do­riai tvar­ky­ti bui­tį, sken­do pa­sko­lo­se ar­ba taip pat ty­liai ro­dė kul­nus juos iš­mo­ki­nu­siai Lie­tu­vai. Net va­di­na­mi ky­ši­nin­kais,  nuo­lan­kiai lip­dė ant sa­vo ka­bi­ne­tų  du­rų per­spė­ji­mus, kad pa­cien­tai ne­su­gal­vo­tų at­si­dė­ko­ti kuo nors ki­tu,  nei šyp­se­na. To­kie tad ne­kal­ti mė­nu­lio vai­kai. Nu­tū­pę po­li­kli­ni­kų ko­ri­do­riuo­se pa­cien­tai vi­sa­da tei­sūs. Net jei­gu jam tik kul­ną niež­ti, me­di­kas ne­ga­li pa­siū­ly­ti pa­si­ka­sy­ti ir ne­gai­šin­ti lai­ko. Nes anas pa­si­skųs ir  bau­da ga­ran­tuo­ta. Pa­cien­tas po­nas, me­di­kas  - pa­slau­gas siū­lan­tis kup­ro­tas varg­šas. Ne­se­niai vie­na žur­na­lis­tė nuo­šir­džiai pik­ti­no­si, kad li­go­ni­nės sky­rių ve­dė­jos au­sy­se se­gi bran­gius aus­ka­rus. Ne­pa­čiu­pi­nė­jus nu­sta­tė pa­puo­ša­lų ver­tę ir ap­vė­mė pla­čiai skai­to­ma­me por­ta­le. Vi­si nuo­lan­kiai pra­ri­jo. Jei ji at­ėjus pas gy­dy­to­ją, ne į au­sis pa­vy­džiai žiū­rė­tų, o per ke­lias mi­nu­tes su­for­mu­luo­tų aiš­kų sa­ki­nį apie vi­zi­to tiks­lą, tai ki­tas pen­kias šis ga­lė­tų ati­džiau pa­si­do­mė­ti jos ne­įkai­nuo­ja­ma svei­ka­ta, kad per li­ku­sį priė­mi­mui lai­ką bū­tų ga­li­ma iš­ra­šy­ti re­cep­tą, ban­dant at­gai­vin­ti kom­piu­te­ri­nės pro­gra­mos pro­tą - dar vie­ną e-var­gą už mi­li­jo­nus.
 

Pa­si­ro­do ir moks­liu­kų, ku­rių šio­je pro­fe­si­jo­je di­džio­ji dau­gu­ma,  kan­try­bė ga­li sprog­ti. Pas­ku­ti­nis la­šas - ne­lem­tas įsa­ky­mas dėl ei­lių. Suk­tis dar grei­čiau, mai­gy­ti kom­pą dar dau­giau, be to nuo­lan­kiai nu­leis­ti gal­vą bau­doms, jei­gu ne­pri­im­si vi­sų, įskai­tant ir tuos su niež­tin­čiais kul­nais,  per sep­ty­nias die­nas, kas prak­tiš­kai yra ne­įma­no­ma. Net ne­rei­ka­lin­ga.

Šią sa­vai­tę dau­ge­lio me­di­kų elg­se­no­je, o vadinasi ir mąs­ty­me pa­si­kei­tė la­bai daug. Kaip toj dai­noj „Pa­bu­do­me ir kel­ki­mės”.  Su­si­kū­rė Lie­tu­vos me­di­kų są­jū­dis. Ini­cia­ty­vi­nė gru­pė pa­skel­bė pa­var­des. Iš­si­rin­ko ly­de­rį.  „Lie­tu­vos me­di­kų” tin­kla­pis kaip mat pri­si­pil­dė drau­gų bei pa­lai­ky­to­jų, są­jū­džio ini­cia­to­riai ta­po graibs­to­mais te­le­vi­zi­jų vei­dais. Pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Ka­siu­le­vi­čiaus ne­be­rei­kia pri­sta­ti­nė­ti. Me­di­kų są­jū­džio vei­das - pro­tin­gas šei­mos dak­ta­ras, kas­dien ben­drau­jan­tis su jau­ni­mu, to­dėl su­pran­tan­tis jų no­rus kaip ir vy­res­nių­jų bai­mes. Nors pas mus kiek­vie­nas ryš­kus ne­sis­te­mi­nis žmo­gus ar­ba dur­nas, ar­ba „kie­no nors pro­jek­tas”, bent jau kol kas jis yra tas ly­de­ris, ku­ris at­si­ra­do lai­ku ir vie­to­je.

Tik jam gai­la mi­nist­ro Au­re­li­jaus Ve­ry­gos,  dar nai­viai ti­ki, kad ge­ram žmo­gui ga­li­ma iš­aiš­kin­ti pa­dė­tį ir šis puls į ug­nį už ben­drą rei­ka­lą. Ne­puls. Nes yra įpra­tęs klau­sy­ti, ką jam lie­pia ir­ są­ži­nin­gai, per­daug ne­si­gi­lin­da­mas, vyk­dy­ti už­duo­tis, pa­si­ra­ši­nė­ti do­ku­men­tus. Šiaip  jau, nor­ma­lia­me  gy­ve­ni­me bū­tų vi­sai sma­gu su juo ben­drau­ti, kal­bė­tis apie šei­mą, ke­lio­nes, pa­ga­liau tas ne­lem­tas PSO kon­fe­ren­ci­jas ar ne­vy­riau­sy­bi­nin­kų ko­vas su al­ko­ho­lio pra­mo­ne.

Juk bū­da­mas ne­drau­giš­kas ir dau­giau spręs­da­mas pats, jis, bū­da­mas sa­va­ran­kiš­ku va­do­vu, tik­rai ne­pri­im­tų tiek pa­ta­rė­jų, jam gi nie­ka­da ne­rei­kė­jo dau­giau už ki­tus.  Bet­gi kaž­kas pa­pra­šė, su­gal­vo­jo pa­rei­gy­bes ir op­lia vi­sos vil­tys op­ti­mi­zuo­ti mi­nis­te­ri­ją, su­ma­žin­ti funk­ci­jų, pa­ga­liau su­tau­py­ti pi­ni­gų nu­gu­lė ant sta­lo nau­jais pareiš­ki­mais pri­im­ti be jo­kių ten kon­kur­sų bei ki­tų vals­ty­bės tar­nau­to­jams bū­ti­nų ba­na­ly­bių.

Ne­pa­ty­ręs po­li­ti­kas, pra­de­dan­ty­sis vals­ty­bi­nin­kas pri­si­sam­dė jau­no krau­jo, ku­ris, be abe­jo, no­ri di­de­lius dar­bus nu­veik­ti, se­ną­jį pa­sau­lį iš­ar­dy­ti.  Re­zul­ta­tas - ko­ne vi­siš­kas kra­chas svei­ka­tos ūky­je, strei­kų grės­mė ir by­los prieš mi­nis­te­ri­ją. Ru­sai, kla­nai puo­la? Kur­gi, ne.

SAM už­si­li­kę sen­bu­viai guo­džia­si. Kai­rė ne­ži­no ką da­ro de­ši­nė, vi­siš­ka pa­ta­rė­jų sa­vi­va­lė, įstai­goms siun­ti­nė­ja­mi raš­tai, į ku­riuos pa­žvel­gę ad­mi­nist­ra­to­riai ima­si už gal­vų. Ne­vyks­ta iš­plės­ti­niai po­sė­džiai, pa­si­ta­ri­mai dėl stra­te­gi­nių da­ly­kų.Ta­čiau uo­liai ko­vo­ja­ma su ko­rup­ci­ja, nuo­lat nu­sta­ti­nė­ja­mos ri­bos,  tik­ri­na­ma, kiek dar ga­li­ma spaus­ti už Ado­mo obuo­lio me­di­kus, kad niek­še­liai bal­task­ver­niai  pa­ga­liau pra­dė­tų mels­tis ir, svar­biau­sia, bi­jo­ti.

Pa­si­rink­ti vi­sų ne­lai­mių svei­ka­tos sis­te­mo­je kal­ti­nin­kai. Lo­gi­ka, be­je la­bai pa­pras­ta, kad iš­me­tęs at­si­bo­du­sį va­do­vą, pa­si­ro­dy­si kaip koks tau­tos gel­bė­to­jas ir ši at­si­dė­kos ge­rais dar­bais. Klapčiu­kų bei gi­ze­lių sva­jo­nės po ant­klo­de, re­a­ly­bė­je lau­kia­mo re­zul­ta­to ne­at­ne­šė. Nors šią sa­vai­tę grei­tuo­ju bū­du bu­vo ker­ta­mos dvi gal­vos, ta­čiau nei re­ak­ci­jos, nei lauk­tų ka­tu­čių. At­virkš­čiai. Gy­dy­to­jai, pa­stū­mę prof­są­jun­gi­niais val­di­nin­kais ta­pu­sius va­dus,  to­liau rė­kau­ja apie strei­ką, o at­leis­tie­ji to­kiais ne­si­jau­čia ir su sa­vo ko­lek­ty­vų pa­lai­ky­mu gra­si­na by­lo­mis. Ne­lau­kiant nei teis­mų, nei jų spren­di­mo, mi­nis­te­ri­jos po­žiū­riu už blo­gus dar­bus ir, kas ži­no, ne­gra­žias akis iš­mes­tas il­ga­me­tis Vil­niaus psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jas Va­len­ti­nas Ma­čiu­lis. Va­kar gal­vą krai­pė į ša­li­ke­lę iš­stum­tas Kau­no kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jas Ge­di­mi­nas Abe­ciū­nas.  
                  
„Svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mo­je tu­ri dirb­ti tik tie, ku­rie dir­ba skaid­riai ir vi­suo­me­nės la­bui”, - įsi­ti­ki­nęs Au­re­lijus Ve­ry­ga. Kas gin­čy­sis? Ta­čiau ta tai­syk­lė tin­ka vi­siems. Taip pat ir SAM. Klau­si­mas - kas ga­li pa­skelb­ti ver­dik­tą apie są­ži­nės rei­ka­lus? Tei­si­nė­je sis­te­mo­je - teis­mas. Jei to per ma­žai -  Kon­sti­tu­ci­ja. Žmo­nės ją skai­to, net na­cio­na­li­niai egz­ami­nai vyks­ta.

Svei­ka­tos ari­muo­se ki­taip? Ne­ma­nau. To­dėl lau­kiu by­li­nė­ji­mo­si ma­ra­to­nų. Lie­tu­vo­je jie la­bai il­gi. Ga­li bū­ti, kad koks penk­tas mi­nist­ras po Ve­ry­gos nu­mos ran­ka - ne­at­si­me­nu, kas toks Abe­ciū­nas, kaž­ką gir­dė­jau apie Ma­čiu­lį ... Ir vis­kas. Tiek tos is­to­ri­jos.