Provincijos direktoriai ištiesę kaklus dairosi specialistų, „Duokim garo“ vedančiųjų entuziazmas nublanksta prieš jų viliojimo meną prisikviesti į savo kapelas, atsiprašau, kolektyvus dar vieną jauną ir perspektyvų gydymo meno atstovą.   
 
Aukštųjų absolventai jau išlaikė begalę egzaminų, o pedagogai stengėsi paruošti juos žingsniui į kitą, suaugusių ir atsakingų žmonių, gyvenimą. Nors žiūrint į išsipuošusį jaunimėlį, be penkių minučių daktarą ar kitos profesijos atstovą kirba abejonė - ar tikrai? Ar sugebės atsakyti į klausimus, į kuriuos mes - gyvenimo dantračiuose nemažai metų prasisukusieji - žinome atsakymus.
 
Na, pabandom. Ką reiškia pasitikėti valdžia ir stengtis kuo greičiau bei tiksliau vykdyti jos nurodymus? Atsakymas - juokinti aplinkinius, o paskui save keikti paskutiniais žodžiais. Taip atsitiko su ligoninių skirstymais į lygius, skyrių uždarinėjimais, jungimais ir sujungimais, ką jau šnekėti apie reorganizacijas valstybės įstaigose bei konkursus į atsilaisvinusias vietas. Laimėjo lėčiausiai slenkantys, pralaimėjo suskubusieji raportuoti apie užduoties ką nors sunaikinti įvykdymą. Pralaimėjo ir konkursų entuziastai, išsišokę be eilės užimti vietą, kuri jau numatyta kitam. Kartais valdžiukės scenarijus dėl to suplyšta ir prireikia skubių pataisų. Tačiau tai tokie išskirtiniai atvejai, nuskambantys ne kaip gėrio pergalė prieš blogį, o atvirkščiai - skandalais, po kurių abi pusės jaučiasi baisiai nelaimingos ir nukentėjusios.
 
Kas bus, jei visiems, visur ir visada sakysi tiesą? Atversi savo vidų... Tau į jį prispjaudys. Dar iš darbo išmes. Kai tik teismai imasi grąžinimo į kėdę bylų, ant jų visada ne taip suprasto žmogelio nimbas švyti. Ne tą sakė, ne taip jį interpretavo, norėjo kaip geriau visiems, o išėjo visiškas pragaras..
Jaunimas ima žiovauti. Na, gerai. Pakalbam apie meilę.
 
Klausimas: „Jeigu aš jai atiduosiu širdį?“ Atsakau: Pasvers arba paspirs. Paklausios nebūtinai sveikos. Pirmenybė tegul ir gerokai padėvėtoms, stresų nukamuotoms, stentuotoms ar šuntuotoms, užtat tuksinčiomis po ypač prabangiais švarkais, su apsunkusiom nuo piniginių svorio vidinėmis kišenėmis. „Jeigu ji pasiūlys savąją“. Užvertus akis į dangų tarsi kalbėtum su savimi pretendentei galima paaiškinti, kad gyvenimas vienas ir oi, kiek dar nepatirta, nepamatyta, nepasiekta.
Jeigu iš aukščiau duotas pašaukimas, talentas, Hipokrato priesaika - viskas viename. Labai retam užtenka jėgų tokią naštą užsikrauti ant pečių ir vilkti. Geriau ją nusimesti ir jau lengvai pasišokinėjant straksėti asfaltuotu gyvenimo taku.
 
Nervins atkakliausieji. Bandys prieštarauti - juk kažką reiškia būti principingam, laikytis žodžio ir kovoti už įsitikinimus? Prisimins naiviai entuziastingas būsimųjų medikų akcijas ligoninėse ir poliklinikose, kai drauge kabino priesaikas, antikorupcinius ženklus, statė dėžes skundams. Gyvenimo druską krimtusiųjų atsakymas: „Tau ką, daugiau už visus reikia? Kur lendi, neturi ką veikti?“ Čia geriausiu atveju. Ateityje, jeigu tapsi kiek reikšmingesnė persona ir nenusiraminsi, už savo principus, trukdančius kitiems gyventi, būsi bjauriai apkalbėtas, jei vis tiek nesiliausi, gali vieną gražų rytą atsibusti ten, kur yra be galo daug laiko knygoms skaityti bei rašyti…
 
„Jeigu pasirinkau darbą, pašaukimo ir idealų vedinas. Be to, noriu atiduoti save profesijai, neskaičiuodamas valandų ir negalvodamas apie pinigus?“ Atsakymas paprastas: tai reiškia, kad tu visą laiką duosi ir duosi. Vaisius raškys kitas, nes jis moka tik imti. Tiesiog įpratęs puikiai naudotis duodančiaisiais, tam tikslui gerai atmušęs ranką, iš kurios neiškrenta. Be to, labiau įgudę, todėl gudresni, papeni nuolat vaisius nokinančius trupiniais ir daugybe pažadų. Idėjinis darboholikas virpančiom rankom neša namo garbės raštą ir išdidžiai juo uždengia ant virtuvinio stalo išdegintą skylę. Šis vaizdas apdovanotajam kelia naujus siekius bei uždavinius. Jis eilinį kartą įrodė šeimai, kaip yra vertinamas. Nors tai nesuteiks galimybės nupirkti vyresnėliui mašinos, net jaunėliui dviračio. Žmonai nesugrąžins vilties galų gale sakyti teisybę, kiek kainavo naujoji suknelė, su kuria, turint tokį garsų vyrą, negėda eiti į darbą. Gaila uošvienės, nes vėl meluos draugėms apie atostogas kraštuose, kuriuos matė vartydama spalvotą žurnalą. Ech, ten, kur viskas įskaičiuota, kur nėra konferencijų. Galima pamiršti žaidimą, kai dėlioji, ko daugiau salėje - plikių ar centų kišenėje.
 
Pagaliau, ką reiškia tarnauti Tėvynei? Atsakymas - vykdyti nurodymus tų, kuriuos tauta išrinko, neteisingas. Išrinktųjų mažėjančiai šalelei aiškiai per daug, nes apstu prisidirbusių, tarnybą valstybei pavertusių lovių, juokdarių, savamokslių visų galų meistrų.
Nėra ko stebėtis, kad jaunimas į vyresniųjų užduodamus gyvenimiškus klausimus atsako neteisingai. Ne iš blogos valios. Labai jau jiems norisi būti ateities nugalėtojais. Mes irgi tokie buvom, todėl šiandien turim tokį gyvenimą. Ateitis ne taip sunkiai numatoma.  Pirmyn - į šviesų rytojų, reformas, už naujus veidus politikoje, ir atgal - į tą patį traukinį, kur vėžės - europinės, bet keleiviai vis dar neramiai laukia bilietų kontrolieriaus.