Valdžia, kaip įprasta, užsiėmė patogią poziciją: „Nereikia myžčiot, karo nebus.“ Apsimeta nematanti, kad prie tokios politikos jo ir neprireiks. Užsilenks pačios. Stebint verkiančiai močiutei, priglaudusiai žandą prie karvės tešmens. Taip turbūt įsivaizduoja didieji reformatoriai periferiją ir net žemės ūkį, kuris seniai tapo naujausioms technologijoms ypač imlia pramonės šaka. Bet kokio aptarnavimo ir ten nebereikia.
 
Rajoninių ligoninių medikai ne tik batus, bet ir ne vieną porą kojinių pratrynė sostinės kabinetuose beaiškindami, ko reikia, kad periferijos medicina taptų patrauklia ten gyvenantiems žmonėms. Kaimo žmonės sensta. Taigi pagrindiniai dalykai, kurių jie pageidauja, - terapija, slauga, konsultacinė poliklinika. Dar būtina skubioji pagalba, kad nereikėtų dėl kokio nieko važiuoti į didžiąsias ligonines.
 
Vyriausieji gydytojai su komandomis nėra blogi ūkininkai. Jie sugeba paskaičiuoti, paskirstyti žmogiškuosius išteklius, strateguoti ateitį. Atrodytų - pirmyn. Ne! Yra kas už juos sprendžia. Valstybinė ligonių kasa. Tai ji iš stiklinio bokšto sostinės Europos aikštėje geriau žino, kiek kiekvienai ligoninei metams reikia lėšų. Jas sudėsto į stalčiukus - už ką konkrečiai mokės. Prirašo nesąmonių, kurios tiesiog neįgyvendinamos. Na, pavyzdžiui, nustato kvotas, kiek pacientų per metus turi aptarnauti, kiek suteikti antro lygio konsultacijų, bet nepasako, iš kur joms tiek specialistų gauti.
 
Pasikviesti, kad ir neurologą galima. Bet ką pasakytų ta pati ligonių kasa, jeigu jai kas pateiktų sąskaitą už jo komandiruotes? Taksa nustebintų. Tačiau, jeigu sutartyje numatyto specialisto paslaugai suteikti nėra, ir pinigų gydymo įstaigai - nubrauktas šaukštas. VLK paskirsto mūsų visų pinigus. O kas kontroliuoja? Ta pati VLK. Dirba net suplukę. Gydymo įstaigoms lapkričio mėnesį privalo pateikti sutartis, kurias šios įsipareigoja pasirašyti iki kitų metų balandžio 30 dienos. Nespėja, vargšeliai. Keturis mėnesiu dirbama nežinioje. Bet koks verslininkas išvaikytų tokią „šaraškino“ kontorą per vieną dieną.
 

Sutartyse reikalavimų gydymo įstaigoms - daugybė. O už ką VLK atsakinga? Kaip ir už nieką. Niekam nė plaukas nuo galvos nenukris už vilkinimą. Nors VLK priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai, bet... kas valdo pinigus, tas ir muziką užsako.

 
Todėl, jei kuri ligoninė atidaro metų viduryje skyrių, priima gydytoją, kurio šiaip jau su žiburiu nerasi, - pinigų papildomai negaus. Nes jie, kaip biudžetiniai, jau paskirstyti, išdalinti. Tad visi ir graibo pakampėmis. Kas projektėlį, kas VIP‘ą, kas dar ką nors. Rajoninės ligoninės - vėl podukros vietoje. Belieka suplyšusius kulnus rodyti vietinei savivaldai. Gal susimylės. Yra puikių savivaldybių, kurios supranta sunkią padėtį ir paremia. O jeigu ne? Vienintelė per pastaruosius metus valdžios dovana - greitosios pagalbos automobiliai, kurie nuveža vietos pacientus į didžiąsias gydymo įstaigas. Čia kaip tos rogutės. Paskutinis nuvežtas ligonis galės „greitukės“ raktelius pasilikti atminčiai.
 
Sveikatos politikų pozicija aiški. Rajoninėse ligoninėse turi mažėti skyrių. Žadama palikti tik skubiąją pagalbą. Bet ar tai jau šiandien? Ateitis - virsti slaugos ligoninėmis. Tačiau nėra specialistų ir naivus tikėjimas, kad jų iš kažkur atsiras periferijai, kelia graudulį. Net už didesnę algą. Jau ne tik eiliniai, bet ir vyriausieji gydytojai dairosi kaklus ištiesę. Seime - du iš jų. „Valstiečiai“ nuo Elektrėnų ir Rokiškio. Nors ne pirmos jaunystės, bet užtat pirmos kadencijos. Aišku, kad jiems niekas nedavė rinktis tai, ką išmano - Sveikatos reikalų komitetą. Bet vis geriau, negu kad buvo.
 
Sveikatos politikos opozicionieriai konservatorius Antanas Matulas ir tvarkietis Remigijus Žemaitaitis sutartis pavadino vienašališku ligonių kasų aktu ir kreipėsi į Administracinį teismą. Klausimas - ar šios tipinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai ir kitiems teisės aktams. Kaip čia su ta galimybe užtikrinti kiekvienam Lietuvos piliečiui būtinąją pagalbą, nežinau. Bet kad po sodybų tuštėjimo meto ateina rajoninių ligoninių volavimo metas - faktas.
 
Vietoj to, reikėtų rajono ligoninėms padėti atrasti jų vietą sveikatos sistemos žemėlapyje, su jų pagalba ir aktyviu dalyvavimu perskirstyti stabiliai funkcionuoti reikalingą lėšų balansą, suteikti joms daugiau teisių ir laisvių pasirenkant rajonui reikalingiausias paslaugas, diskusijose atrasti alternatyvas. Girdžiu naują argumentą, neva, rajonuose nesaugu gydytis. Taip, jeigu atliekama per mažai vienos ar kitos rūšies manipuliacijų. Tad kur palikta erdvė deryboms, kaip neprarandant lėšų gerinti tokį aptarnavimą, kurio labiausiai trūksta? Ar tikrai jau Lietuva taip susitraukė, kad jai nebereikia rajoninių ligoninių? Valstybinė ligonių kasa į šį klausimą neatsakys. Ji jau kelinti metai dirba be galvos. Buvę vadovai tai su teismais, tai kitaip dingo, o naujajam konkursas dar tik skelbiamas.
 
Visame kame į kraują įaugęs valdžios santykis su piliečiais kaip tėvo ir mažamečio sūnaus. Kaip tėtis lieps, taip ir darysim. Kam daug galvoti? Tai užsienyje žmogus vardan karjeros ir didesnio atlygio kelia sparnus ir lekia už tūkstančio kilometrų. Pas mus vis dar skubama įsigyti nuolatinį būstą, kažkiek daugiau nei vidutiniškai uždirbti. Ir viskas. Tu specialisto nepakrutinsi nuvažiuoti net ligi Panevėžio už gerokai didesnę algą. Kam? Jis įpratęs sostinėje, ir tuo viskas pasakyta.
Kol patys politikai nesutaria, kaip konkrečiai užtikrinti medicinos pagalbą provincijoje, metas adyti rajoninių ligoninių kojines. Ir kuo greičiau.