Nežinau labiau užslaptintos įstaigos negu ši. Kai kam skiriami išskirtiniai vaistukai. Žiūrėk, veikėjas iš Seimo, kaip labiausiai nusipelnęs pasveikti, jau reabilituoja šonus užsienyje. Viena reta liga yra labiau verta gydyti nei kita, ypač jei ją parodė kokia nors virkaujanti TV laida. Pagrindinės, nekenčiamiausios PSD fondo išlaikytinės - gydymo įstaigos - sėdi kaip tie indėnai prie laužo ir svarsto, o kurgi dingo bizono šlaunis? Vilniaus dangoraižyje, Europos aikštėje, tupintys VLK giesmininkai moka vieną: „Kū kū. Kū kū“. Reiškia - pinigų nėra. „Užguldėt per daug. Lovų per daug. Jūsų per daug...“
 
Mažai į PSDF sunešame? Žvelgiant į laisvai išsidriekusias ligonių kasas, supranti, kad kiek joms bekrautumei, visada bus maža. Du ar vienas procentas iš surenkamų pinigų saviems poreikiams - tai jau įstatymuose surašytas grietinėlės sprindis. Iš jo ir tarpstama.
Sotus alkano neatjaus. Todėl vienintelis klientų bendravimo vardiklis - kaulijimas. Ilgai ir pageidautina su užpakalio vizginimu. Kas treniruojasi metų metus, tas išmoksta. Naujokams prasideda traukuliai. Užtat jie gauna mažiausiai. O kur dar gimtadieniai, vardadieniai, linksmos dienos ir nevaisingos, kuomet Valstybinės ligonių kasos dangoraižiui liūdna.
 
Pavyzdžiui, vyksta eilinį kartą į kaulus gavusio šefo guodimas. Jis gi už nieką neatsakingas. Nes kiti jam nurodo. Tikriausiai todėl Valstybinėje ligonių kasoje netyla kalbos apie meilužes ir joms sukurtus postus. Suprantu, geriau išsiverkt į dekoltė, negu į rūkalais pasmirdusį atlapą. Užmiršt šalaševičiūtes, kurios vaiko tave kaip pudelį. Tu - karališkas, protingas, o ji turi odinį rimbą... Vienintelė vieta, kur VLK vadą gerbia, - bankas. Neatiduok, įpėdini, rezervo, laikykis jo kaip gelbėjimosi rato. Kiekvienas atrištas maišas, išsemtas milijonas bus atmatuotas asmenine verte. Laikyk už mazgo ir kentėk!
 
Žmogaus teisių gynėja, anuomet, kai buvo sveikatos apsaugos ministrė, pasiskaitė, kad ligonių kasos pavaldžios ministerijai. Iš kur jai žinoti, kad už VLK nugaros kiauksi armija nemažiau įtakingų, laukiančiųjų trupinių nuo stalo. Valstybinėje ligonių kasoje net už viešuosius ryšius atsakinga socialdemokratų patriarcho Algirdo Syso žmona, kuriai nepatogu telefonu kalbėti apie... bet kokį viešinimą. Ateiti nusilenkti? Kodėl?
 
Kam, jei ne šiai išpampusiai institucijai turi rūpėti, kad gydytojai iki šiol maustomi su balais ir kvotomis? Kad išleisti milijonai e.receptui, kuris toks netikęs, jog kaimo žmogus juo net užpakalio nenusivalys... Ar nekeista, kad greitosios medicinos pagalbos stotys kratosi milijono, kurį joms bruka VLK. Už ligonio vežiojimą iš miesto A į miestą B. Nusprendė paprastai - numesim pinigų, o jūs jau vieni su kitais peškitės. Neima. Kodėl? Nėra informacijos - galai į vandenį.  
 
Ne VLK, o penkiasdešimt pilkų atspalvių su korupciniu šešėliu. Kandidato verta paklausti, ar dera Valstybinės ligonių kasos direktoriui artimai bičiuliautis su viceministru, atsakingu už farmaciją ir etinių farmacijos įmonių asociacijos samdomu direktoriumi? Kitas klausimas -kodėl iš šios trijulės valdininkai išvirto, o samdytas verslininkas liko? (Beje, rimtoms kompanijoms verta susimąstyti, su kuo jie. Sąžiningam, tarptautiniu save pristatančiam verslui turėtų būti šlykštūs samdinio keliaklupsčiavimai ir pagyros tokiomis pažintimis).
 
„Kalbėjimas - sidabras, tyla – auksas“, - sakydavo mano pirmosios darbovietės - „Kauno tiesos“ - redaktorius. Žilas seneliukas. Jis kiekvieną pirmadienį skubėdavo į Partijos komitetą atsiskaityti. Grįždavo nervingas ir išbalęs. Ypač tomis dienomis, kai Michailas Gorbačiovas paskelbė antialkoholinę kampaniją. Gavom užduotį - surasti gamyklos direktorių, pas kurį geriama. Pasiuntė mus. Jaunus, karštus E.Hemingvėjaus pasekėjus. Alaus fabrike užtikom šokančias keturių promilių tango ypatas. Varpai suskambo. Ilgametis direktorius dingo. Redaktorius atgulė į ligos patalą. Žurnalistikos etika nenukentėjo.
 
Šįkart visai lengva jos laikytis ir šimtą dienų nekritikuoti sveikatos apsaugos ministro. Patinka Juro Poželos užsidegimas. Noras remtis profesionalais. Eiti į mūšį ir atsikirsti oponentui, ypač jeigu jam žilė nuo sėdėjimo Seime - galvon, o interesų pynės - uodegon. Jam sekasi perskaityti įstatymų projektus ir staigiai surikiuoti paragrafų lezginką. Atėjusiems pažiopsoti politikams belieka pakelti ranką ties kiekvienu nauju taktu.
 
Kol kas vienas blogas ženklas - didžiausio dirbančios Lietuvos mokesčių už sveikatos paslaugas vadybininko slaptas skyrimas. Jeigu taip, ar jis nepersiims tokių pačių baimių kaip ir pirmtakai, nepradės dar labiau slaptinti veiklos. O jeigu dar viena šalaševičiūtė? Rinkėjams pavardė nieko nesakys, tačiau darbai skambės toli ir plačiai. Pilietinei visuomenei svarbu, kad girgždėdamas ir rūdis bei samanas spjaudydamas į šalis VLK mechanizmas judėtų europinių bėgių link.