Formuoja aplinka
 

„Perfekcionizmas nėra nei sutrikimas, nei liga. Tai – labiau tam tikra savybė, pasireiškianti per norą viską tobulai padaryti. Žmogus stengiasi viską apgalvoti, perskaityti, pataisyti, sukontroliuoti, o tai užima ganėtinai laiko ir reikalauja daug emocinės energijos. Yra investuojama daug jėgų ir nuolatos nerimaujama, ar viskas vyksta gerai. Siekis kuo geresnių rezultatų nieko blogo neatneša, tačiau perfekcionizmas sukelia daug įtampos, ypač kai darbai atliekami ne taip tobulai, kaip tikėtasi“, – komentavo gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis.

 
Dažnai kalbama, kad egzistuoja sveikas perfekcionizmas, bet psichoterapeutui pats žodis „perfekcionizmas“ sveikų sąsajų nesukelia.
 
„Mes norime padaryti darbus pakankamai gerai, tačiau kai norai peržengia protingumo ribas, tai jau galime pradėti vadinti perfekcionizmu. Bent jau mano požiūriu, sveiko perfekcionisto būti tiesiog negali“, – sakė pašnekovas.
 
Pagrindas perfekcionizmui formuojamas nuo vaikystės, didelės įtakos turi ir aplinkinių požiūris.
 
„Kelias į perfekcionizmą yra dvipusis. Pirmas variantas, kad vaiką artimoje aplinkoje nuolatos gyrė, sakė, kad jis viską gerai padarė. Tada mažamečiui susiformuoja mąstymas, kad jis toliau turi viską tobulai daryti, kad nusipelnytų pagyrimų ir meilės. Arba atvirkščiai – aplinkiniai vaiką taip kritikavo, kad jis pradėjo galvoti, jog visada suklydęs sulauks kritikos, o būdamas tobulu pagaliau gaus palaikymo iš artimiausių žmonių“, – aiškino D.Jakučionis.
 
Psichoterapeuto teigimu, vaikams perfekcionizmas pasireiškia per žaidimus, pastebima, kad jie kontroliuoja save, jog nenuspalvintų už linijos, gali supykti ar būti nepatenkinti, jei kas nors vyksta ne pagal jų tvarką.
 
„Vis dėlto perfekcionizmas yra labiau suaugusio žmogaus problema. Vis dėlto vaikai reaguoja į aplinką ir jeigu aplinkiniai verčia jį stengtis labiau, gali pradėti vystytis neigiamas mąstymas, kuris vėliau gali tapti kokiu nors neigiamu bruožu. Liūdniausia tai, kad kai kurie tėvai greičiausiai nepastebės pirmųjų požymių, jei jie ir taip neskiria pakankamai dėmesio vaikui. Taip atsiranda užburtas ratas. Jeigu tėvai sugeba pastebėti reakcijas, jie tikriausiai vaiko taip stipriai ir nekritikuos“, – sakė psichoterapeutas.
 
Griūna santykiai
 
„Egzistuoja kelios perfekcionizmo grupės. Pirmoji yra nukreipta į save – žmogus galvoja, kad jis turi būti tobulas ir viską padaryti nepriekaištingai. Antra rūšis būna tada, kai žmogus nori, jog kiti būtų tobuli - aplinkiniai turi būti nuostabūs ir atitikti perfekcionisto standartus. Ir taip pat egzistuoja trečioji rūšis, kuri yra nukreipta į save, bet yra labiau sukelta visuomenės lūkesčių – požiūris, kad kiti nori, jog jis būtų tobulas“, – sakė pašnekovas.
 
Dažnai perfekcionistai gyvena ir su gėdos jausmu: jie galvoja, kad jei ko nors nepadarė tobulai, tuomet kažkas su juo negerai. „Dėl to kur tik pažiūrėsi – šeimoje, santykiuose, darbe, visuomenėje – turi būti geras, kitaip kils gėda. Gėdą sunku išgyventi, ji slegia psichologiškai, žmogus jos vengia, todėl ir stumia save viską daryti tobulai.“
 
Kalbant apie santykius, perfekcionizmas gali stipriai pakišti koją ir išvarginti abu partnerius.
 
„Jeigu tai yra į kitus nukreiptas perfekcionizmas, taip atsiranda reikalavimas, kad žmogus būtų toks pats tvarkingas, tai gali peraugti į partnerio kontroliavimą. Jei žmogus reikalauja tobulumo tik iš savęs, jis gali daugiau laiko skirti sau. Pavyzdžiui, jeigu pora ruošiasi į renginį, kavinę ar į miestą ir vienas labai ilgai ieško tinkamos aprangos, tai ilgainiui irgi gali įgrįsti. Tai tokie kraštutiniai atvejai, bet santykiuose tikrai pasitaiko, kad pamažu atsiranda noras, jog partneris būtų bent šiek tiek tobulas“, - aiškino D.Jakučionis.
 
Situacija sunkėja jeigu atsiranda ir papildomų bruožų. „Jei prie perfekcionizmo dar pridėsime narcisizmo bruožus, partneris jausis itin prastai. Mat narcizas visada jaučiasi gerai, o jei jis dar ir perfekcionistas, jo reakcijos gali tapti agresyvesnes. Jei poroje pritrūksta „tobulumo“ ir net neaišku, kas yra tobula, santykiai virsta pragaru.“
 
Padės medikai
 
„Perfekcionizmo lygį galime vertinti nuo nulio iki šimto. Žmonės, kuriems lygmuo yra minimalus, jaučia smulkius ir pavienius simptomus. Tačiau žmogui, kuriam perfekcionizmas siekia apie 90 proc., išsivysto labai stiprus stresas, asmuo itin nerimauja dėl kiekvienos minimalios situacijos“, – teigė D.Jakučionis.
 
Jo pastebėjimu, perfekcionizmas nėra toks nekaltas, kaip atrodo – pirmiausia, jis gali sukelti perdegimą.
 
„Kai žmogus per daug stengiasi įtilpti į neįmanomus rėmus, gali būti, kad tai atsilieps jo jėgoms. Taip pat gali pasireikšti labai daug psichologinių sutrikimų – nerimo epizodai, depresija. Nerimas kaip emocija perfekcionistus ir taip seka nuolatos, nes žmonės nerimauja, kaip kiti įvertins jų pastangas, ar tai atitiks aplinkinių ar savo standartus. Ar iš to išsivystys patologija? Visgi ne“, – komentavo psichoterapeutas.
 
Perfekcionizmą galima bandyti „pagydyti“ pačiam leidžiant klysti ir analizuoti aplinkinių reakcijas.
„Tikrai galima bandyti savarankiškai išanalizuoti, iš kur atsirado perfekcionizmas ir ko žmogui trūksta, ugdyti savo savivertę, kuri nepriklausytų nuo gerai ir blogai padarytų dalykų. Taip pat rekomenduojama specialiai daryti klaidas, stebėti aplinką ir kaip ji reaguoja kažką padarius „blogai“. Jeigu žmonės specialiai padarys vieną kitą nedidelę klaidą ir pastebės, kad nieko blogo neapsitiko, tai leis jiems pamatyti ir suprasti, kad perfekcionizmas nėra toks reikalingas ir galima į gyvenimą žiūrėti paprasčiau. Kiekvienas gali gyventi be šio charakterio bruožo ir aplinkiniai tikrai nepastebės ar nesureaguos į padarytą klaidą ar pasirinkimą. Todėl tikrai nereikia prieš išsiunčiant laišką jo perskaityti penkis kartus – užteks vieno permetimo akimis, o jeigu pasitaikys viena kita klaida, pasaulis dėl to nesugrius“, – aiškino psichoterapeutas.
 
Visgi atsisakyti neigiamo charakterio bruožo pavyks ne visiems – dažnai sunkų perfekcionizmą turintys žmonės net nepastebi problemos.
 
„Jei išsivysto sunki perfekcionizmo forma, savarankiškai jis sau tikriausiai nebepadės. Šie žmonės dažniausiai net nevadina savęs perfekcionistais, tik sako, kad labai stipriai stengiasi – o tai juk ne liga? Todėl reikia žmogaus ar specialisto, kuris į situaciją pažvelgtų iš šalies, atliktų refleksiją, padėtų siekti tikslo. Neturint palaikymo eiti šiuo keliu yra labai sunku“, – sakė D.Jakučionis.

 
Projektas „Pagalbos tiltai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 12 tūkst. eurų