Kaip bebūtų keista, sparčiausias pokytis ten, kur jo nebuvo baidomasi, pavyzdžiui, dar prieš keletą metų Lietuvos žiniasklaida mirgėjo dėl kardiologijos situacijos mūsų mieste, Klaipėdoje, kuomet lauke stovėjo laukiančiųjų eilės, o paslaugų reikėjo laukti net iki pusės metų. Šiandien, dėka noriai priimto pokyčio, personalo sutelktų pastangų ir pasikeitusio vadybinio modelio, paslaugų šioje srityje įprastai laukti gali tekti iki kelių savaičių.
 
Deja, ne visose srityse pokyčiai tokie pageidaujami ir vyksta taip sparčiai, tačiau net ir ten – jie jau pakeliui.
 
Ligoninės pertvarkos procesas puikiai iliustravo Klaipėdos, kaip itin uždaro miesto, specifiką. Galima suprasti kai kuriuos pokyčių nenorėjusius medikus, taip pat ir nuolat virkaujančius garbius klaipėdiečius – patogu tiek dirbti stagnuojančioje sistemoje, kurios trūkumus dermėje su privačia medicina, pakankamai nesudėtingai gali išnaudoti asmeniniam gėriui, tiek žinoti, kad turint gerų ir stabilių ryšių, visuomet gali būti tikras, kad tavo šeima ir artimaisiais bus deramai pasirūpinta.
 
Tokių privilegijų sunku atsisakyti, nors giliai viduje kartais ir supranti, jog progresas prives prie situacijos, kuomet tos paslaugos ir dėmesys, kuriuos išskirtinai galimai gaudavo dalis išrinktųjų, ilgainiui taps visiška norma, prieinama kiekvienam miestiečiui, įskaitant ir tuos, su ydingais įpročiais.
 
Negaliu suprasti tik vieno. Jau dveji metai, kai Klaipėdos m. vadovas Arvydas Vaitkus viešai per pasaulį vis iš naujo ir iš naujo neša dvejones ir kelia erzelį šiuo klausimu visoje Lietuvoje, ignoruodamas faktus, progresą bei nuolat kintančius duomenis. Plokštelė nekinta nei augant gydytojų skaičiams, nei demonstruojant pozityvų finansinį rezultatą, nei mažėjant eilėms. Neatsižvelgiama net į tai, kad ligoninė jau seniai nėra tiesioginis miesto valdžios rūpestis.
 
Sveikatos srities klausimai bet kuriame formate miesto vadovo lūpomis nuolat startuoja nuo melodijų apie ligoninę, nepaisant to, kad miesto valdžia pati turi eilę spręstinų klausimų, įskaitant ir sveikatos sritį – neišpildytas rinkiminis pažadas statyti miestui pavaldžią Jūrininkų polikliniką, kuria jau netolimu metu miesto bendruomenė būtų galėjusi džiaugtis, nors ir esama pozityvių ženklų Klaipėdos miesto poliklinikoje, tačiau jos rekonstrukcijos ženklų, apart skambių antraščių, taip pat dar nematyti.
 
Ką jau kalbėti apie sustabdytus projektus, tokius, kaip Taikos/Baltijos prospektų sankryžos rekonstrukciją, kaip visai Lietuvai svarbią karinio transporto koridoriaus jungtį greitam logistiniam transporto išvedimui iš Centrinio keleivių terminalo Klaipėdos uoste į automagistralę ar apie išraustą duobę miesto centre, visai Lietuvai skirtą specialios gelbėjimo operacijos vaidybinį serialą dėl ten rastų sprogmenų (taip, sprendinys dėl sprogmenų yra paprastas – tokias išminavimo paslaugas teikia privačios įmonės, jomis naudojasi ir Lietuvos Kariuomenė, o sąmata už rangos darbų vilkinimą po įvairių indeksavimų dėl prastovų galimai kainuos dešimtis kartų daugiau miestiečių pinigų, nei kainuotų privatus išminavimas ir operatyvi ranga).
 
Šiandien vienas mano bendražygis kitame kontekste panaudojo labai prasmingą išsireiškimą, kuris tinka ir klaipėdietiškai užpirktų pozityvių straipsnių situacijai, aptartai aukščiau: „Kuomet nėra savų darbų, kuriais gali didžiuotis, teesi, anot vox populi, vox Dei, tik savos laimės nerandantis, garsiai skambantis tuščias puodas“. Tiek apie tą nekintančią plokštelę.
 
Na, o pabaigai – dar kartą padėkos visai kantriai ligoninės bendruomenei už tą sudėtingą kelionę per užpelkėjusius klaipėdietiškus vandenis. Daug padaryta, daug dar ir priešakyje. Yra didelių sėkmės istorijų, neišvengta ir klaidų, tačiau progresas jau akivaizdus. Ačiū Jums!