- Ieva, psichologijos studijos dažnai būna brandaus apsisprendimo rezultatas, o jūs to link ėjote nuo paauglystės. Kas taip anksti įtraukė tyrinėti žmogaus psichiką?
 
- Iš tiesų visada domėjausi vidiniu žmogaus pasauliu ir psichologine realybe. Buvau daug skaitantis vaikas, paauglė. Gan anksti man į rankas pakliuvo rimtos, gal net per sudėtingos pagal amžių knygos. Bet tai manęs neatgrasė, priešingai – vedė gilyn.
Baigiau klinikinės psichologijos magistrą. Pagal specialybę turėčiau dirbti psichiatrijos ligoninėje su rimtų psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Mokiausi šešerius metus ir nuoširdžiai tikėjau, kad išėjusi iš universiteto dirbsiu šį darbą. Studijas baigiau raudonu diplomu, tad net dėstytojams buvo šokas, kad to darbo nedirbau.
 
- Kodėl tuomet pasirinkote muziką?
 
- Yra toks geras angliškas žodis timing. Viskas susidėjo vienu metu. Kai buvau antrame magistro kurse, filme „Tadas Blinda“ nuskambėjo mano sukurta daina „Raudoni vakarai“, ir viskas tiesiog sprogo: užgriuvo didžiulė susidomėjimo banga, visiems reikėjo ir dainų, ir dainininkės.
Iki tol taip pat dainavau, bet mažesniuose festivaliuose, kamerinėje aplinkoje, ir niekada nepatyriau tokio didelio susidomėjimo. Pagalvojau, kad antrą kartą tokio šanso tikrai neturėsiu – reikia užlipti ant tos bangos ir ją išnaudoti.
Psichologija vis tiek yra mano meilė – daug skaitau, domiuosi. Tai tikrai nebuvo tas atvejis, kad „pasimokysiu dėl diplomo, kad tėvai atstotų, ir ramu“. O diplomas stalčiuje per kelerius metus „nepages“. Bet, kaip mėgstu sakyti, iš dviejų meilių pasirinkau didesnę.
 
- Kur labiausiai praverčia psichologijos žinios?
 
- Psichologija praverčia visur. Kuo labiau pažįstame savo vidinį pasaulį, tuo sveikiau bendraujame su kitais, o turėdami empatijos gebame geriau suprasti ir kitų žmonių išgyvenimus.
Įdomu pažvelgti į istorinį kontekstą – nei mano tėvų, nei senelių karta psichologiniu raštingumu nepasižymėjo. Seneliai turėjo tiesiog fiziškai išlikti, tėvai – uždirbti pinigus, o mes jau turime tą psichologinę realybę, tą skausmą ir kančią už juos atkentėti ir išjausti. Jie tiesiog neturėjo galimybės tame gyvenime, kokį gyveno, turėti prabangą domėtis vidiniu pasauliu.


 
- O sceninį stresą išmokote įveikti?
 
- Stresas – neišvengiamas palydovas. Laimei, yra visiškai apčiuopiami, realūs būdai, kaip su juo tvarkytis.
Scena yra tik ledkalnio viršūnė. Daug lemia tai, kaip tu į tą sceną ateini: ką veikei prieš į ją lipdamas, kiek susikaupei, kiek tiksliai žinai, ką darysi. Man padeda aktyvaus klausymo įgūdžiai – tai psichologijos terminas, kai tu ne vien tyli ir klaidžioji mintyse, bet jautriai seki aplinką, žmones, nuotaikas. Tas įsiklausymas, auditorijos pajautimas padeda nugalėti bet kokį stresą.
 
- Pati muzika jums – terapija?
 
- Muzika yra mano slaptas ir neslaptas pasauliai. Turiu daug dalykų, kurių niekas niekada neišgirs, parašytų tik sau. Turiu ir išleistų dainų, kurios yra tam tikro etapo, gydančios ir svarbios, padėjusios sudėlioti taškus ant „i“.
Visgi manau, kad daina negali būti vien terapija – labai asmeniška, nuoga ir atvira. Menas turėtų būti jau perdirbtas jausmas, universalesnis. Man svarbu, kad žmogus, klausydamas dainos, atpažintų save, ne mane.


 
- O kaip jus veikia motinystė? Ramina ar užkelia pulsą?
 
- Oi, visaip. (Šypsosi.) Dabar jaučiuosi tikrai neblogai įsivažiavusi į tą vaidmenį ir suradusi save. Man tinka būti mama. Gamta padaro savo: susilaukus vaikų atrodo, kad nieko negali būti stipresnio, reikšmingesnio, svarbesnio. Užtenka, kad vieną rytą vaikas su temperatūra atsigultų į lovą, ir supranti, kas svarbu – visi koncertai, premjeros, repeticijos ar kelionės rūko kamputyje...
 
- Neramumai pasaulyje iš esmės supurtė mūsų patogaus bei saugaus gyvenimo iliuziją. Kaip jums sekasi gyventi šioje realybėje, kai vyras – kariškis?
 
- Mano vyras devynerius metus dirbo profesionaliai Lietuvos kariuomenėje, dabar yra aktyviame rezerve. Bet vis tiek suprantu, kad, vos prasidėjus neramumams, jis iš šeimos paveikslo dingsta…
Atsimenu 2022-uosius, kai prasidėjo karas Ukrainoje – buvo totalinė panika. Tuo metu džiaugiausi, kad jau turėjome antrą vaiką, kitu atveju greičiausiai nebebūčiau tam pasiryžusi.
Nerimas banguoja, kartais jis intensyvesnis. Žiemą sunkiau, kai tamsu. Bet stengiuosi nesivadovauti stručio principu – galvą į smėlį. Kai užeina didesnis nerimas, stengiuosi imtis aktyvesnių veiksmų - remti, aukoti, parašau vieną kitą dainą.
Pernai žiemą, kai užėjo didelis nerimas dėl karo, įstojau į profesinę mokyklą ir per pusmetį įgijau elektriko profesiją. Kai pradėjau skaityti išgyvenimo knygas, supratau, kad nežinočiau net iš kurios pusės pradėti jungti generatorių. (Juokiasi.) Dabar turiu ne tik klinikinės psichologijos magistro laipsnį, bet ir profesinį elektriko išsilavinimą. Šitaip bandau bent šiek tiek jausti, kad valdau savo gyvenimą – tai, ko išmokstu, ką sužinau, kaip pasiruošiu, priklauso nuo manęs.


 
- Atlaikėte ir nacionalinės Eurovizijos atrankos komisijos narės pareigas… Kokie įspūdžiai?
 
- Į Euroviziją žiūriu kaip į žaidimą. Gal lengva man kalbėti, kai pati nė karto nebandžiau paruošti to trijų minučių numerio… Bet vis dėlto matau tai kaip momentinę nuotrauką. Tuo metu, kai ruošia pasirodymą, atlikėjams visas pasaulis susitraukia į tas tris minutes. Taip ir turi būti.
Visgi čia yra didelis sėkmės, gero arba blogo timingo elementas – kas tą dieną atsiduria scenoje, kokia nuotaika, kokia mėnulio fazė komisijai, tautai. Mes visi esame tik klausytojai tą minutę, toje vietoje, su ta daina, ir ji pataiko arba nepataiko į tave tą konkrečią akimirką.
Per atrankos procesą išryškėja tiek aistrų, tiek agitavimo - kartais net absurdiškomis formomis. Mes, komisijos nariai, gauname nemažai piktų žinučių, kad esame „asilai“, kad nežinome, kas turi važiuoti į konkursą…
Norisi pasakyti – atsigaukite, čia tik muzika. Niekas nežino, kas „turi“ laimėti. Visgi pati sutikau šiam darbui: sėdėti fotelyje, komentuoti, priimti kritiką ir būti „kalta“, nes tų „kaltų“ visiems reikia.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!