- Ant Eurovizijos atrankų scenos lipote su lietuviška daina „Į saldumą“. Ar esate pasiruošusi ir didžiajai scenai?
 
- Šiuo metu jaučiuosi puikiai, džiaugiuosi, kad patekau į Eurovizijos atrankų finalą. Aišku, dabar reikia apie daug ką pagalvoti, kad viskas taptų aiškiau, ir būtų geresnis pasirodymas. Nepriekaištingas vizualinis vaizdas yra būtinas, tačiau viena didžiausių problemų, ypač pradedantiesiems muzikantams, yra troškimas būti tobulam. Jei galvosi, kad būsi toks, bet kokia klaida gali išmušti iš vėžių.
 
- Sceninis jaudulys – dažnas muzikantų palydovas. Ar įgavus patirties prieš auditoriją stoti lengviau?
 
- Ilgą laiką turėjau nesveiką jaudulį, reikėdavo pasitelkti ir kvėpavimo pratimus. Tikra tiesa, kad labiausiai padeda praktika. Jaudulys gali pakenkti smarkiai – kuo didesnė baimė, tuo didesnė tikimybė, kad bus klaidų ir kokių nors neapgalvotų pasirinkimų scenoje. Pamenu, buvau lyg ir 12 klasėje, turėjau klasikinio dainavimo kursą. Man siaubingai „lūžo“ balsas, nes taip stipriai bijojau. Tai – vienas baisiausių prisiminimų...
Dabar vienas mano mėgstamiausių ritualų – jei turiu galimybę atsistoti ant scenos prieš koncertą, mėgstu pasikalbėti su savimi. Įsivaizduoju save koncerto metu, kad scena nesuvalgys, o žmonės priims išskėstomis rankomis. Viskas priklauso ir nuo auditorijos: jeigu nereikia jos „perlaužti“, beveik visada yra garantas, kad jaudulys greit išgaruos.


 
- Dainininkai taip pat bijo dėl balso traumų. Kaip stengiatės jį saugoti?
 
- Mes, dainininkai, negalime pasakyti: šiandien neisiu į darbą. Jeigu vyksta koncertas, turiu dainuoti, nesvarbu, koks yra mano balsas. Žinau, kad sužeidus balsą reikia ilsėtis, gerti arbatas, naudoti žolelių tirpalus, kad maksimaliai jį susigrąžintum. Porą kartų esu patyrusi balso traumas, vieną kartą tai įvyko džiazo studijų metu. Itin pagelbėjo klasikinio dainavimo studijos.
Svarbu atlikti apšilimo pratimus, kuriuos, pripažįstu, ne visada pavyksta padaryti. Kasdieniame gyvenime palaikau balso higieną, naudojuosi ir tokiais pratimais, kurie yra beveik begarsiai, bet puikiai apsaugo nuo traumų ir padeda atlaikyti trijų valandų koncertą. Kad pavyktų dainuoti ilgai be sužalojimų, balsą reikia paruošti. Aišku, būtina nepamiršti gerti vandens. Aš koncerto dieną nevalgau pieno produktų, negeriu kavos ir gazuotų gėrimų.
 
- Užsiminėte, kad sunegalavusi neskubate pirkti tablečių, o mieliau renkatės liaudies mediciną.
 
- Tiesa. Mano močiutė visą gyvenimą džiovino žoleles, mama iki šiol renka dilgėles ir kitus žolynus. Kadangi augau tarp liaudies medicinos mylėtojų, visada pirmiausia pagalvoju – o kokį natūralesnį būdą galėčiau pasitelkti? Jeigu jis nepadeda, tada ieškau pastiprinimo, bet pirma mintis tikrai būna susijusi su liaudies medicina.
 
- Kūrinyje „Į saldumą“ irgi nemažai liaudiškų motyvų. Suintrigavote, kad dainoje yra ryškus mūsų klasikės Žemaitės pėdsakas...
 
- Iš pat pradžių apie Žemaitę negalvojau. Pradinę dainos versiją kartu su vyru Kęstučiu rašiau albumui. Ji buvo gerokai ilgesnė ir kitokios dinamikos – su dar alternatyvesniu skambesiu. Mudviejų kūrybos procesas, kai judame finišo link, visada būna karštas. Pasitaiko atvejų, kai sutariame vieningai, bet manau, kad mūsų tandemas veikia, nes atsinešame skirtingas idėjas ir ieškome kompromiso. Kęstutis mėgsta alternatyvią muziką, o aš klausau ir alternatyvios, ir pop, ir etno muzikos.
Pradėjus rašyti pirmą posmelį apėmė jausmas, kad reikia kalbėti apie dalykus, kuriuos nešamės su savimi augdami. Žemaitė, apie kurią mokiausi prieš penkiolika ar net daugiau metų, prabilo manyje ir šioje dainoje. Kiekviena smulkmena, su kuria susiduriame gyvenime, gali bet kada prasiveržti. Žemaitė buvo emancipuota moteris, gyvenusi drąsų gyvenimą. Ir tai, kad ji pradėjo rašyti vėlai, buvo faktas, kuris įkvepia.


 
- Eurovizijos atrankose galima pamatyti įvairių amžiaus grupių, muzikos stilių atlikėjų, išgirsti dainų įvairiomis kalbomis. Vis daugiau dalyvių renkasi dainuoti lietuviškai...
 
- Angliškos muzikos kultas Eurovizijoje praėjo. Po Monikos Liu ir Silvester Belt pasirodymų auditorija dabar jau net laukia lietuviškų dainų. Domėjausi, kokios kalbos apie lietuvių atstovus sklando Eurovizijos bendruomenėje – jai net įdomu, kodėl nesiunčiame autentiškesnių pasirodymų. Kiekviena šalis, kuri išdrįsta išsiųsti kūrinį savo kalba, atsiranda geriausiųjų dešimtuke. Mano nuomone, lietuvių kalbą reikia daryti madingą – tai yra tikrai įmanoma būtent Eurovizijos kontekste. Sakyčiau, kad šiuo metu skambanti muzika, kuri turi etno, folk elementų, perleidžiant per save kaip tik suaktualina autentiškumą.
Jeigu kuriame naują turinį, nebūtinai jis užgoš senus papročius, įpročius ir kultūrą. Tokia muzika netgi verčia susimąstyti: aš dainą išgirdau taip, o kaip buvo anksčiau? Kol yra galimybė klausti žmonių, kaip jie gyveno, kokia buvo mūsų istorija, kokios dainos skambėjo, tol galima į tai gilintis. Užaugau šeimoje, kurioje buvo daug kalbama, kas yra mano proseneliai, ką jie veikė, kaip atrodė, kuo dirbo ir kokias dainas dainavo. Tautiškumas neturėtų būti šventinis dalykas kelis kartus per metus – jį sau pritaikyti galime kiekvieną dieną.
 
- O kaip atrodo jūsų rašymo procesas? Įkvėpimas apima netikėtai ar tik palinkus virš popieriaus lapo?
 
- Iš manęs kiti dainų autoriai juokiasi, kad vis dar rašau ant balto popieriaus lapo, o ne telefone. Todėl ši daina irgi gimė tokiu būdu. Vienu momentu man netgi pasidarė gaila popieriaus, nes tikrai rašiau daug. Renkuosi šį rašymo būdą, nes taip man lengviau ir nuosekliau susidėlioja mintys, atsiranda pojūtis, kad rašai dainą, o ne ką nors pasižymi telefone. Juolab kad tas braukymas vėliau netgi praverčia, taip galiu pamatyti visą minčių eigą ir nenutolti nuo pradinės idėjos. Rašant „Į saldumą“ mane lydėjo plati emocijų amplitudė. Manau, kad dainos aranžuotėje jaučiasi ir pykčio, ir norėjimo išsivaduoti iš rėmų, kuriuos patys kartais užsidedame. Todėl ir visas tekstas buvo parašytas lyg per sukąstus dantis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!