Didžiausia literatūros šventė Baltijos šalyse

Vilniuje, parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ praėjusią savaitę šurmuliavo jau tradicine tapusi, jubiliejinė 25-oji Vilniaus knygų mugė, po vienu stogu subūrusi tūkstančius knygų mylėtojų. Didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse šiemet kvietė lankytojus su šūkiu „Kukutis eina į mugę“ – pagerbiant poeto Marcelijaus Martinaičio sukurtą personažą, įkūnijantį žmonių įvairialypiškumą ir vidinį laisvės siekį.

Atidarydamas mugę, kultūros ministras Šarūnas Birutis pažymėjo skaitmeninių technologijų įtaką mūsų kasdienybei: „Kad ir koks buvo laisvas šviesaus atminimo Marcelijaus Martinaičio Kukutis, kuris šiemet su visais eina į mugę, jis tikriausiai nė neįsivaizdavo, kad ateis laikas, kai dažniausiu visuomenės ir kitų žodžių palydovu taps epitetas „skaitmeninė“. Tai pasiekė praktiškai kiekvieną mūsų gyvenimo dalį: namus ir darbą, skaitymą ir bendravimą, net draugus ir santykius.“
Kultūros ministro įžvalgos apie skaitmenizacijos įtaką tapo pranašiškos: lankytojai gausiai užpildė salę, kurioje vyko diskusija apie skaitmeninių technologijų poveikį jaunosios kartos psichikai.
 
Vaikai – skaitmenizacijos pinklėse
 
„Aš nežinau, kaip jūs, bet perskaičiusi šią knygą galvoju, kad niekam nebėra vilties. Mes pasmerkti“, – ironizuodama diskusiją pradėjo socialinė aktyvistė Dovilė Filmanavičiūtė, moderavusi Jonathano Haidto knygos „Nerimo karta. Naujoji vaikystės tikrovė: kaip ji paskatino psichikos sutrikimų protrūkį“ pristatymą.
 
Anot jos, knygoje autorius įvardija pagrindines psichikos sveikatos krizės tarp jaunimo priežastis – tris technologines megatendencijas: išmaniuosius telefonus, socialinius tinklus ir asmenukių kultūrą. Visa karta, turėdama šiuos skaitmeninius įrankius savo rankose, išgyveno jautriausią gyvenimo etapą – paauglystę.
 
„Ekranas yra naujasis rūkymas. Ar dar blogiau. Rūkymas – tai bent jau... gali perskaityti knygą ir mesti“, – apie naujosios priklausomybės galią juokavo knygų autorė Beata Nicholson. Ji pasidalijo motinystės patirtimi: „Jautriausia tai, kad mes vaikus realybėje saugome perdėtai, bet virtualybėje leidžiame daryti, ką nori. „Imk šiek tiek ekraną ir pažiūrėk, patylėk, dabar mamytei reikia pailsėti“.“
 
Psichoterapeutas D.Jakučionis priminė, kad skaitmeninių technologijų poveikis jaunimui jau atsispindi statistikoje: „Jeigu žiūrime vaikų, paauglių, psichinės sveikatos statistiką, ji pasaulyje prastėja. Dabar vaikai išsekinti – jie net per pertraukas „dirba“. Visą savo dėmesį jie laiko telefonuose. Pertraukos buvo sukurtos, kad vaikai galėtų pailsėti. O kaip geriausia tai daryti? Judant“, – priminė psichoterapeutas.
 
„Situacija nėra beviltiška, jeigu mes nesegreguosime šios problemos, sakydami, kad tik mokykla arba tik tėvai ją turi išspręsti. Čia svarbus bendradarbiavimas“, – remdamasis ilgamete pedagogine patirtimi kalbėjo mokytojas M.Nefas. Jis pabrėžė, kad svarbu atgaivinti gebėjimą žaisti, kurti ir bendrauti be technologijų: „Reikia išmokyti vaiką elementarios IT higienos - kaip naudoti, kur naudoti, kada nenaudoti.“
 
„Šių dalykų, visų pirma, turime išmokti mes, tėvai. Turime patys rodyti pavyzdį. Keistai atrodytų, jei aš, kaip tėvas, sėdintis ant sofos, skrolinantis socialiniuose tinkluose, visiškai drausčiau dukrai ir sūnui šiuos dalykus naudoti“, – pridūrė D.Jakučionis.
 
Diskusijos metu buvo paminėta, kad Skaitmeninės etikos centras jau inicijavo projektą uždrausti telefonus mokyklose, tačiau priimti sprendimus nacionaliniu mastu dar trūksta ryžto. Diskusijoje sutarta, kad be radikalesnių sprendimų pokyčio nebus.
 
Vyrams laikas prabilti
 
Dar viena jautri tema, kuriai buvo skirta daug dėmesio – vyriškos depresijos ir psichikos sveikatos problemos. Terrence'o Realo knygos „Nenoriu apie tai kalbėti. Įveikti slaptą vyrų depresijos palikimą“ pristatyme dalyvavo atlikėja, laidų vedėja Jurga Šeduikytė, aktorius Arūnas Sakalauskas, „Debesų Pieva“ įkūrėjas Kęstutis Kaupas ir psichoterapeutė Lina Vėželienė-Dirmotė.
 
„Mūsų visuomenėje egzistuoja nematomos srovės – santykiuose, savęs priėmime, emocijų pažinime, jausmų atskyrime nuo būsenų. Kaip knygos autorius teigia, būsenos sprendžiasi per jausmą, bet kaip išmokti jausti, kai nuo vaikystės mokomės jas slėpti?“ – diskusijos aktualumą pristatė J.Šeduikytė.
 
„Ilgą laiką man trūko pavyzdžių, kaip vyras gali atvirai išgyventi vidinį pasaulį, ir kai dabar prabilau apie tai, supratau – tūkstančiai vyrų tyliomis akimis žiūri ir laukia, kad kas nors pagaliau pradėtų apie tai kalbėti“, – su jam būdingu atvirumu pasidalino K.Kaupas.
 
„Augau tikėdamas pasakomis, kad esu princas, turintis išgelbėti princesę. Niekas nepasakė, kad gyvenime svarbiausias ne herojinis aktas, o kasdienė drąsa būti savimi, pažeidžiamu, ieškančiu, klystančiu“, – apie savo patirtis prabilo ir A.Sakalauskas.
 
„Ilgai negalėjau atpažinti savęs depresijos veidrodyje, nes ieškojau stereotipinio liūdesio. O radau užslėptą depresiją – slypinčią po darboholizmu, po agresija, po gėrimu. Tylus vidinis šaltis užpildomas bet kuo, kas padeda negalvoti apie tikrąją tuštumą“, – kalbėjo aktorius.
 
Psichoterapeutė Lina Vėželienė pabrėžė: „Vyro emocinis pasaulis dažnai būna tarsi neištyrinėta teritorija – net jam pačiam. Terapijoje klausiant, „kaip tu dėl to jautiesi?“, sulaukiu lakoniškai skurdžių atsakymų - „gerai“ arba „blogai“. Tai liudija ne emocinį skurdumą, o negalėjimą atskirti, įvardinti ir priimti jausmų. Kalbant apie depresiją, moterys linkusios ją nukreipti į vidų, kaltinti save ir užsisklęsti. Vyrai dažniau projektuoja ją į išorę – per agresiją, kontrolės siekį ar manipuliacijas. Tai tas pats skausmas, tik išreiškiamas skirtingomis kalbomis“.
 
„Gyvenime svarbiausias klausimas ne „ką daryti, kad būčiau laimingas?“, bet „ką nustoti daryti, kas mane daro nelaimingą“ – teigė K.Kaupas. – Tai reiškia drąsą nutraukti santykius, kurie smukdo, atsisakyti darbo, kuris alina, išlipti iš užburto rato, kuriame sukamės, kad tik nereikėtų žvelgti į save.“
 
Kaip suprasti žmones su negalia?
 
Jei vyrų depresijos tema atskleidė, kaip svarbu kalbėti apie emocijas, kitoje salėje nagrinėjama negalios tema parodė, kaip svarbu mokėti klausytis ir girdėti.
 
Diskusijoje „Už jausmų ir žodžių: kaip geriau suprasti žmones su negalia“ buvo aptariamos dvi knygos: Willo Gmehlingo „Nuotykis vandens parke“ ir Jefo Aertso „Žydrieji sparnai“. Diskusijoje dalyvavo literatūrologė Inga Mitunevičiūtė, vertėja Indrė Dalia Klimkaitė, „Pokyčių ambasada“ vadovė Klementina Gruzdienė, psichoterapeutė Vika Aniulienė.
 
„Tai yra šviesi trijų nepasiturinčioje šeimoje augančių vaikų, kurių vienas turi autizmo spektro sutrikimą, istorija apie tai, kaip jiems nusišypso laimė visą vasarą kasdien lankytis vandens parke. Ji ne apie negalią, bet apie gyvenimiškus momentus, kurie parodo, kaip šeima gali būti stipri savo paprastume ir kasdienybėje“, – knygą „Nuotykis vandens parke“ pristatė jos vertėja I.D.Klimkaitė.
 
„Tai yra tobulos, sveikos šeimos pavyzdys, kur kiekvienas vaikas yra pastebėtas, išgirstas ir priimtas toks, koks yra, – kalbėjo psichoterapeutė V.Aniulienė. – Ne idealizuota šeima, bet tokia, kurioje kiekvieno poreikiai atliepti su meile ir pagarba.“
 
Tokia grožinė literatūra, pasak autistišką sūnų auginančios K.Gruzdienės, stiprina „empatijos raumenį“ visuomenėje. „Dažniausiai mums atrodo, kad knygos apie negalią yra skirtos šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Tačiau didžiausia jų vertė – kitiems. Tokios knygos padeda ne dėl to, kad šeimos atranda kokią nors tapatybę, bet todėl, kad visuomenė daugiau sužino ir išmoksta priimti.“
 
Psichoterapeutė paaiškino, su kokiais sunkumais susiduria nematomą negalią turintis žmogus: „Įsivaizduokite, jeigu dabar kas nors pradėtų jus mokyti skraidyti arba kiniškai kalbėti ir tikėtųsi, kad turite atsakyti. Ką reiškia nuolat jausti tą įtampą, kad kažkas turi reikalavimų, kurių jūs neatitinkate? Maždaug tai jaučia žmogus, kuris nėra neurotipinis.“
 
Diskusijos dalyvės aptarė ir probleminius kalbos aspektus. „Ypatingas“, „kitoks“, „specialus“ – šie žodžiai, pasak K.Gruzdienės, slepia savyje „toksišką pozityvumą“, mėginant išvengti žodžio „negalia“. „Tai tarsi rodo, kad negalią laikome defektu, neigiamu aspektu, todėl ieškome gražesnių sinonimų, – aiškino ji. – Visi tie „herojai“, „super galios“, „saulytės“ – tai rodo, kad gėdijamės ar to žodžio, ar situacijos.“
 
Nors „Žydrieji sparnai“ – sudėtingesnė ir problematiškesnė knyga, literatūrologė I.Mitunevičiūtė atkreipė dėmesį į įdomų faktą – abi aptariamos knygos pasakojamos iš negalią turinčių brolių perspektyvos. Tai atvėrė dar vieną temą – kokį vaidmenį šeimoje, kurioje auga vaikas su negalia, atlieka jo broliai ir seserys?
 
„Statistika rodo, kad šie vaikai patiria daugiau patyčių mokykloje, daugiau įtampos ir streso gyvenime, – pripažino K.Gruzdienė. – Tačiau statistika rodo ir tai, kad jie turi didesnių šansų tapti medikais, socialiniais darbuotojais, jų emocinis intelektas yra aukštesnis. Faktas, kad jų gyvenimas irgi pažymėtas, bet nebūtinai neigiama prasme“
 
„Aš tik paklausti“
 
Didelį Knygų mugės lankytojų dėmesį patraukė ir socialinėje erdvėje itin populiarios šeimos gydytojos Justės Latauskienės knygos „Daktare, galiu užeiti? Istorijos iš gydytojo kabineto“ pristatymas, kuriame dalyvavo autorė ir jos kolega šeimos gydytojas Valerijus Morozovas.
 
Knygoje šmaikščiai ir ironiškai pasakojamos šeimos gydytojo kabinetą praveriančių pacientų istorijos. „Dirbdama gydytoja dažnai susiduriu su lūkesčiu, kad medicina turi veikti kaip gyvenimo policija ar teismas. Už gerą ir dorą gyvenimą bus atlyginta sveikata, o už blogą gyvenimą ir nuodėmes, žinoma, atseikėta nesveikata. Skaitydami šią knygą suprasite, kad medicina nėra teismas“, – teigė J.Latauskienė.
 
Medikės kūrinyje – galybė spalvingų personažų: Zuikis ir Zuikienė bei netikėti jų atradimai gydytojo kabinete, nekantraujantis į Balį išskristi pacientas, ponia Tipiškaitė ir jos aukštas kraujospūdis. Tačiau už šmaikščiai ir ironiškai papasakotų istorijų slypi gilesni apmąstymai apie tai, kodėl kartais vengiame kreiptis į gydytojus, arba priešingai – veržiamės į kabinetą be eilės: „daktare, aš tik paklausti”...
 
„Frazė „aš tik paklausti“ yra turbūt vienintelis būdas apsiginti nuo kaltinimo „kur jūs buvote anksčiau?“, nes jei visuomet landžiojate klausinėti, tai negalite būti pavėlavęs“, – šypsojosi gydytoja.
 
Ji pažymėjo, kad medicinos praktikoje dažnai susiduriama su stereotipais: „Kai kurie pacientai galvoja, kad gydytojai nuo jų slepia tiesą, kad egzistuoja sąmokslai ir susitarimai, vakcinos ir dantų implantai pilni mikročipų, o į vandenį pilami haliucinogenai, kad nematytume mus valdančių ateivių.“
 
„Kaip įmanoma per 15 minučių diagnozuoti sudėtingas ligas? Gydytojo kabinete laikas teka kitaip – ketvirtis valandos virsta būties ir nebūties kvestionavimu, giluminiu psichologiniu tyrimu ir medicinine detektyvo istorija. Kardiogramą ar kitus tyrimus pasitelkiame ne tik diagnozei nustatyti, bet ir laimėti daugiau laiko, pagalvoti, – susirinkusius klausytojus pralinksmino V.Morozovas. – O kai pacientas sako „man nereikia tų tyrimų, jūs jau apžiūrėjote“, jaučiuosi tarsi būčiau praradęs dalį savo profesinių įrankių.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!