Aš į maitinimą žiūriu iš trijų skirtingų pusių. Kaip medikas, kuriam rūpi sveikas gyvenimo būdas ir Lietuvos piliečių sveikata. Kaip eilinis žmogus, kuris nori, kad galėtume  išlaisvinti moteris iš puodų jungo, o maitinimo kultūra taptų mums visiems ir prieinama, ir reikalinga. Ir kaip Lietuvos Seimo narys, kuriam svarbu, jog šalis būtų valdoma logiškai ir tvariai, o rinkiminiai pažadai  būtų išpildomi. Todėl apie viską iš eilės.
 
Kaip medicinos mokslų daktaras ir profesorius, aš į maitinimą turiu holistinį požiūrį. Ir viena svarbiausių sudedamųjų tokio požiūrio dalių yra elementarios maitinimosi taisyklės, kurios, šiuo metu, švelniai tariant, tapo nebe pirmos svarbos. Žmonės maitinasi netvarkingai, dažnai atsitiktinai užkandžiaudami labai riboto naudingumo produktais ir todėl nieko keisto, jog visuomenės sveikatos skaičiai rodo mums vis prastėjantį paveikslą. Jau pusė šaukiamojo amžiaus jaunuolių netinka karinei tarnybai. Pagal antsvorį turinčių žmonių kiekį esame vieni iš Europos lyderių. Mokyklose vaikai atsisako valgyti į kelių eurų savikainą privalančius tilpti patiekalus, kuriuose net teoriškai negali tilpti visos jaunam organizmui reikalingos medžiagos. Galėčiau vardinti ir vardinti, tačiau akivaizdu: reikia kažką daryti.
 
Kaip pilietis aš irgi nesu patenkintas - kainos pramušė lubas ir maitintis mieste yra brangu net vidutinei klasei. Pirkti „pietus“ prekybos centruose tapo įprastu reikalu, tačiau taip pat akivaizdu, kad maistas iš plastikinės dėžutės tikrai nepakeis šiltų dienos pietų. Jei nueisite į daugelį didelių Lietuvos įmonių, tai pamatysit, jog jų „virtuvėlės“ pietų metu taip pat sausakimšos. Dauguma gaminasi namie, o tada laukia eilėje prie mikrobanginės krosnelės. Naminis maistas žinoma puiku, tačiau gamindami vakarais mes atimam laiką iš savo šeimų ir tokia tvarka tikrai nėra ilgaamžė ir teisinga. Visi turim daryti savo darbą, o  laisvalaikį  leisti su šeima, draugais ir  artimaisiais.
 
Yra ir kita medalio pusė. Apie uždarymą jau paskelbė eilė žinomų maitintojų, o jei taip bus ir toliau, išnyksime ne tik iš Michelin gido, bet ir iš pasaulio turizmo žemėlapių. Juk tikrai keliaujame ir patys matome, jog Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Graikijoje tiek dieną, tiek vakare prie stalų linksmai šurmuliuoja ir bendrauja turistai. Ir maitinimas tikrai nėra paskutinės svarbos dalykas renkantis kur ir kada mes atostogausime. Todėl kodėl reiktų manyti, jog svečiai planuojantys atvykti pas mus, galvoja kitaip ir įsivyraujanti greito maisto tendencija neišbaidys net ir drąsiausių, geopolitinės situacijos neišsigandusių turistų.
 
Problemų yra ir daugiau. Prispausti maitintojai traukiasi į paraštes, o aš su nerimu laukiu vasaros, kai jūros ir ežerų pakrantes apguls alkani ir ištroškę žmonės, o paklausą sieks patenkinti siūlantys čeburekus dėžutėse ir plastikines stiklines su ant neaiškaus kilmės ledo užpiltais gėrimais. Juk maitinimas iš šešėlio - tai ne tik nesurinkti mokesčiai, tačiau ir pavojus sveikatai. Akivaizdu, kad su turizmu ir šešėliu problemų bus tikrai daug: reikia kažką daryti.
 
Trečias žvilgsnis, kurį norėčiau mesti į maitinimo paslaugas šiandien, yra jūsų pasitikėjimą turinčio ir teisingai savo darbą atliekančio Seimo nario pareiga. Viena ginčo pusė rodo lenteles su galimai nesumokėtais mokesčiais siekiančiais kelis šimtus milijonų. Kita – rodo skaičius su post epideminėms skoloms, augančiomis darbo užmokesčio, nuomos, žaliavų ir resursų kainomis bei nebepakeliamais mokesčiais. Jie skaičiuoja savo mokestinę vertę valstybei ir sako, jog jų bankrotai ar uždarymas neatneš valstybei daugiau nei ji praras sumažinus PVM. Ir didžioji problema ta, kad abi šios pusės turi savo argumentus ir abi yra teisios. Matau, jog ignoruodami verslo bėdas pasmerkiame valstybės piliečius gyventi ne patį geriausią gyvenimo būdą, o ir mokesčius juk galėsime surinkti tik iš sveiko ir augančio verslo. Dabartinis maitinimo verslo 1 proc. pelningumas suponuoja, jog šis sektorius serga ir yra prie mirties, todėl mano, kaip visuomeninio stratego pareiga yra ne priimti kažkurios iš pusių argumentus aklai ir paklusniai, o ieškoti kompromisų ir sprendimų leidžiančių išlikti abiem pusėms. Reikia kažką daryti. Ir aš turiu pasiūlymą 
 
Reikia investuoti. Turime žiūrėti į maitinimo sektorių ne kaip į vištą, dedančią auksinius kiaušinius, bet kaip į partnerį, kurio išlikimas leis toliau rinkti mokesčius ir juos perskirstyti visuomenės labui. Juk jau akivaizdu, jog nieko nekeisdami mokestinėje bazėje žudome dabartį ir visiškai nužudysime ateitį. Turime matyti platesnį paveikslą. Ne tik ieškoti galimybių rinkti tokį PVM, koks leistų mūsų maitintojams būti konkurencingiems Europoje, bet ir gausiai, ir išmintingai investuoti į turizmą. Juk turizmas, tai atvykstantys pinigai. Mūsų oro uostai džiugina išvykstančiųjų skaičiumi, tačiau tie pinigai liks jau minėtose Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ar Graikijoje. Juk išvykstamasis turizmas, būdamas visiškai ekonomiškai nenaudingas Lietuvai, lenkia atvykstamąjį turizmą net keletą kartų.
 
Investuokime į turizmo skatinimą: vystykime konferencinį turizmą, derėkimės su oro linijomis, kad jos savo baze  rinktųsi būtent Lietuvą, o jų reisai būtų tikrai aktualūs keliaujantiems. Investuokime dar daugiau į Lietuvos reklamą. Juk tai aktualu ne tik turizmo sektoriui, bet ir atsitraukusiems investuotojams, kurie šiuo metu įdėmiai stebi situaciją ir neskuba grįžti. 
 
Investuokime ir į šešėlio suvaldymą, juk dabar visas VMI dėmesys nukreiptas į paskutinių maitintojų santaupų surinkimą ir visa tai daroma žvėriškomis priemonėmis, visiškai atmetant bet kokius kompromisus. Būkime lankstūs ir girdėkime verslą. Juk jie moka ne tik PVM, tačiau ir aibę kitų mokesčių, todėl neišskirkime tik vienos problemos ir žiūrėkime į mokesčius holistiškai. Negalime didinti visų mokesčių vienu metu ir jei pasirinkti didinti darbo užmokesčio mokesčiai bei pridėtas PVM virsta per dideliu svoriu ir maitinimo verslui, ir su jais susijusiems ūkininkams, tiekėjams, darbuotojams ir kitiems partneriams. Rimtai žiūrėkime ne tik į didžiuosius tinklus ar garsius restoranus. Juk didžioji dalis maitinimo verslo yra ne jie, o mažos įmonės, kurios turi daug daugiau galimybių „pasislėpti“ nuo mokesčių. Peržiūrėkime fiskalinius mokesčius ir užtikrinkime sąžiningą konkurenciją.
 
Todėl jei pakeisime savo požiūrį ir mūsų šalies verslą, matysime ne kaip tą, kuriam galima amžinai kelti mokesčius, o investuosime, aš esu tikras, kad abi pusės gaus apčiuopiamą naudą. Todėl naudojuosi galimybe pasiūlyti susitarimą ir nenukirsti visų pokalbių dėl PVM ir kitų mokesčių. Turime ilgalaikių saugumo problemų, kurias galime išspręsti tik drauge. Jei dirbsime kartu. Jei matysime vienas kito rūpesčius.