- Ajana, „už nepalaužiamą valią ir atkaklumą siekiant prasmingo tikslo – padėti negalią turintiems žmonėms – buvote išrinkta Metų asmenybe. Tai nėra atsitiktinumas – tam skiriate jau du dešimtmečius sunkaus darbo. Iš kur ta valia?
 
- Aš tokio ūkiško sukirpimo. (Juokiasi.) Niekada nebuvau lepinama, dėl negalios ant patalų manęs laikyti nereikėjo.
Prisimenu, kaip tėtis mane, devynmetę, pasisodino ant kelių ir pasakė: „Tu, vaikas, griovių nekasi. Ir statybose nedirbsi. Turi būti už visus trimis galvomis protingesnė. Tavo kelias yra mokytis.“ Žinote, kai tėtis tai pasako ne bardamas ar žemindamas, o nuoširdžiai linkėdamas geriausio – tai įstringa.
Šiuo metu esu socialinių mokslų doktorantūros finiše, laukiu mokslinės monografijos gynimo. Be to, mokausi Vilniaus universitete filosofijos magistrą. Man visada patiko mokytis ir leisti dienas tarp knygų.
 
- Bet juk patinka ir nuotykiai! Prieš daugiau nei dvejus metus tapote ilgiausią atstumą su ramentais per mažiau nei 10 valandų įveikusiu žmogumi pasaulyje. Vėliau atlaikėte 333 kilometrų žygį pėsčiomis…
 
- Negaliu sėdėti be veiklos. Tiesa, Gineso rekordas buvo absoliučiai sunkiausias mano žygis! Visas jėgas sutelki vienai dienai, ir antros galimybės neturi. Nepadarei tą dieną – kita galimybė gal bus tik po metų.
Yra du būdai siekti Gineso rekordo: vienas – sumoki 8 tūkstančius eurų, kitas – gauni didžiulę dėžę dokumentų. Pinigų neturėjome, tad rekordo siekėme patys, be jokių tarpininkų: geodezininkai turėjo išmatuoti trasą, ieškojome vienas kito nepažįstančių liudininkų, pildėme specialias formas… Statistiškai bent 75 procentų tokių dokumentų atmetama. Mums pasisekė pakliūti į tuos 25 procentus.


 
- Ar tiesa, kad šis žygis tapo ir jūsų meilės istorijos dalimi?
 
- O, taip! Ėjome naktį pro Verkių rūmus. Visi, kurie mane lydėjo, pradėjo juokauti: „Čia tai nuotaka, pro tokius rūmus tau tik ir reikia eiti!“ Nežinau, kodėl jie sugalvojo mane „nuotaka“ pavadinti, bet įdomiausia tai, kad mano būsimas vyras, kuris ėjo kartu, tą dieną kuprinėje jau turėjo žiedą! Jis pasipiršo netrukus, Baltosios lazdelės dieną.
 
- Kaip judu su paralimpiečiu Justu Pažarausku susipažinote?
 
- Per mano disertaciją! Kadangi tyriau sėkmingai dirbančius žmones su negalia, ėmiau iš jo interviu – jis juk sėkmingai dirbantis programuotojas. Kai papasakojo, kad jis dar ir Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionas, golbolo rinktinės narys – man tik seilė nutįso! (Juokiasi.) Pasiūliau surengti bendrą akciją su mūsų šunimis asistentais. O kai artėjo Gineso rekordas, sutarėme, kad jį pasiekusi kaip kelmas nesėdėsiu – noriu vakarėlio ir noriu šokti! Tai jis mane mokė šokti, o aš jį – visokių keistų gudrybių, kurių Kinijoje išmokau. Taip ir „prisišokome“, kad paskui jau ir vestuvių valso reikėjo.
 
- Abu turite negalią – jūs cerebrinio paralyžiaus, vyras – regos. Ar tiesa, kad poroms tokios aplinkybės padeda geriau suprasti vienas kitą?
 
- Manau, kad tai – daugiau mitas. Mes net į negalią skirtingai žiūrime. Pavyzdžiui, gyvenome ketvirtame aukšte be lifto. Kitas galvotų, kad vyras turi man padėti, o jis stovi viršuje su laikrodžiu ir matuoja, kada aš jau užlipsiu! (Juokiasi.) Toks štai sportinis charakteris. Mūsų namuose negalios paprasčiausiai nėra.
 
- Su jumis gyvena ir asistentė vokiečių aviganė Mulan, kurios vardu pavadinote ir įkurtą fondą. Papasakokite apie ją – juk tai ypatingas šuo.
 
- Mulan yra be proto empatiška ir švelni. Su manimi jai visada šventė, nes nuolat gali daryti tai, ką labiausiai mėgsta – padėti. Pamato, kad negaliu nusiauti batų ar kad sunkiau kvėpuoju, iškart skuba į pagalbą. Ir dar gauna skanėstą už tai! (Juokiasi.)
Žmonės dažnai mano, kad turiu kojų paralyžių, bet iš tiesų turiu viso kūno paralyžių. Atlikti paprastus dalykus – atidaryti, uždaryti, nusimauti, apsimauti – kartais man užtrunka ir iki poros valandų. Mulan gali atidaryti stalčius, duris, išjungti ar įjungti šviesas, padėti nusimauti kojines, parvesti Justą namo. Tai tokie smulkūs dalykai, kurie gyvenimo kardinaliai neapverčia, bet gerina gyvenimo kokybę. Ji gauna apdovanojimus už tai, kad yra savimi, o man ji – nepamainoma pagalba.
Iš viso fonde „Mulan“ yra devyni šunys. Septyni jų jau iškeliavo į šeimas. Kiekvienas šuo atlieka skirtingas užduotis. Pavyzdžiui, vienas išmokytas patraukti autizmą turinčią mergaitę nuo lango, kitas – parvesti nuolat iš namų pabėgantį berniuką. Dar vienas šunelis padeda kurčių tėvų šeimai – šuo tėvams praneša, kad vaikas verkia. Visi šie šunys keičia žmonių gyvenimus.
Ko neturime, tai šunų vedlių. Manau, kad Lietuvai dar per anksti. Mūsų kultūrinis supratimas apie šunis dar netinkamas – įsivaizduojama, kad šuo yra arba robotas, kurį reikia į kampą įkišti, arba rankinukas, kurį reikia visada su savimi nešiotis. Nesuprantame, kad šuniui reikia poilsio, pertraukų…
O infrastruktūra! Keliai duobėti, taktiliniai perėjimai dažnai veda tiesiai į medį. Jei pradėsime ruošti šunis vedlius anksčiau, nei būsime tam pasiruošę, prisišauksime daugiau bėdų nei naudos.


 
- Girdėjau, sieksite dar vieno rekordo. Vėl rengiatės žygiuoti?
 
- Vėl žygiuosiu. (Šypsosi.) Tai turėtų būti paros akcija. Kai paskelbiau, kad kviečiame Gineso rekordų komandą į Lietuvą, visi ėmė spėlioti, koks bus rekordas. O aš juokauju – pirmiausia reikia iš kotletų režimo pereiti į salotų, o tada jau žiūrėsime kaip seksis. (Juokiasi.)
 
- Aktyvumo ir pozityvo jums netrūksta. Kaip manote, ar šios savybės padėjo greičiau integruotis į visuomenę?
 
- Manau, kad taip. Vis dėlto daug kas priklauso ir nuo sėkmės. Jei augi šeimoje, kuri tave palaiko, bus gerokai lengviau. Jei tokioje, kuri stengiasi uždaryti, užrakinti – sunkiau.
Kita vertus, visada galima ką nors pataisyti. Kartais matau, kaip žmonės su negalia atmeta galimybes vien dėl to, kad juos „ne taip“ pavadino – neįgaliuoju, o ne žmogumi su negalia. Bet juk svarbiau ne žodžiai, o tai, kaip elgiesi.
Norėčiau, kad mes leistume žmonėms šalia mūsų kvėpuoti. Taip, kartais reikia pabarti, kartais vyksta nesąmonių, bet švelnumo reikia ir iš mūsų pusės. Juk mes visi mokomės gyventi kartu.

 - Ajana, „už nepalaužiamą valią ir atkaklumą siekiant prasmingo tikslo – padėti negalią turintiems žmonėms – buvote išrinkta Metų asmenybe. Tai nėra atsitiktinumas – tam skiriate jau du dešimtmečius sunkaus darbo. Iš kur ta valia?
 
- Aš tokio ūkiško sukirpimo. (Juokiasi.) Niekada nebuvau lepinama, dėl negalios ant patalų manęs laikyti nereikėjo.
Prisimenu, kaip tėtis mane, devynmetę, pasisodino ant kelių ir pasakė: „Tu, vaikas, griovių nekasi. Ir statybose nedirbsi. Turi būti už visus trimis galvomis protingesnė. Tavo kelias yra mokytis.“ Žinote, kai tėtis tai pasako ne bardamas ar žemindamas, o nuoširdžiai linkėdamas geriausio – tai įstringa.
Šiuo metu esu socialinių mokslų doktorantūros finiše, laukiu mokslinės monografijos gynimo. Be to, mokausi Vilniaus universitete filosofijos magistrą. Man visada patiko mokytis ir leisti dienas tarp knygų.
 
- Bet juk patinka ir nuotykiai! Prieš daugiau nei dvejus metus tapote ilgiausią atstumą su ramentais per mažiau nei 10 valandų įveikusiu žmogumi pasaulyje. Vėliau atlaikėte 333 kilometrų žygį pėsčiomis…
 
- Negaliu sėdėti be veiklos. Tiesa, Gineso rekordas buvo absoliučiai sunkiausias mano žygis! Visas jėgas sutelki vienai dienai, ir antros galimybės neturi. Nepadarei tą dieną – kita galimybė gal bus tik po metų.
Yra du būdai siekti Gineso rekordo: vienas – sumoki 8 tūkstančius eurų, kitas – gauni didžiulę dėžę dokumentų. Pinigų neturėjome, tad rekordo siekėme patys, be jokių tarpininkų: geodezininkai turėjo išmatuoti trasą, ieškojome vienas kito nepažįstančių liudininkų, pildėme specialias formas… Statistiškai bent 75 procentų tokių dokumentų atmetama. Mums pasisekė pakliūti į tuos 25 procentus.


 
- Ar tiesa, kad šis žygis tapo ir jūsų meilės istorijos dalimi?
 
- O, taip! Ėjome naktį pro Verkių rūmus. Visi, kurie mane lydėjo, pradėjo juokauti: „Čia tai nuotaka, pro tokius rūmus tau tik ir reikia eiti!“ Nežinau, kodėl jie sugalvojo mane „nuotaka“ pavadinti, bet įdomiausia tai, kad mano būsimas vyras, kuris ėjo kartu, tą dieną kuprinėje jau turėjo žiedą! Jis pasipiršo netrukus, Baltosios lazdelės dieną.
 
- Kaip judu su paralimpiečiu Justu Pažarausku susipažinote?
 
- Per mano disertaciją! Kadangi tyriau sėkmingai dirbančius žmones su negalia, ėmiau iš jo interviu – jis juk sėkmingai dirbantis programuotojas. Kai papasakojo, kad jis dar ir Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionas, golbolo rinktinės narys – man tik seilė nutįso! (Juokiasi.) Pasiūliau surengti bendrą akciją su mūsų šunimis asistentais. O kai artėjo Gineso rekordas, sutarėme, kad jį pasiekusi kaip kelmas nesėdėsiu – noriu vakarėlio ir noriu šokti! Tai jis mane mokė šokti, o aš jį – visokių keistų gudrybių, kurių Kinijoje išmokau. Taip ir „prisišokome“, kad paskui jau ir vestuvių valso reikėjo.
 
- Abu turite negalią – jūs cerebrinio paralyžiaus, vyras – regos. Ar tiesa, kad poroms tokios aplinkybės padeda geriau suprasti vienas kitą?
 
- Manau, kad tai – daugiau mitas. Mes net į negalią skirtingai žiūrime. Pavyzdžiui, gyvenome ketvirtame aukšte be lifto. Kitas galvotų, kad vyras turi man padėti, o jis stovi viršuje su laikrodžiu ir matuoja, kada aš jau užlipsiu! (Juokiasi.) Toks štai sportinis charakteris. Mūsų namuose negalios paprasčiausiai nėra.
 
- Su jumis gyvena ir asistentė vokiečių aviganė Mulan, kurios vardu pavadinote ir įkurtą fondą. Papasakokite apie ją – juk tai ypatingas šuo.
 
- Mulan yra be proto empatiška ir švelni. Su manimi jai visada šventė, nes nuolat gali daryti tai, ką labiausiai mėgsta – padėti. Pamato, kad negaliu nusiauti batų ar kad sunkiau kvėpuoju, iškart skuba į pagalbą. Ir dar gauna skanėstą už tai! (Juokiasi.)
Žmonės dažnai mano, kad turiu kojų paralyžių, bet iš tiesų turiu viso kūno paralyžių. Atlikti paprastus dalykus – atidaryti, uždaryti, nusimauti, apsimauti – kartais man užtrunka ir iki poros valandų. Mulan gali atidaryti stalčius, duris, išjungti ar įjungti šviesas, padėti nusimauti kojines, parvesti Justą namo. Tai tokie smulkūs dalykai, kurie gyvenimo kardinaliai neapverčia, bet gerina gyvenimo kokybę. Ji gauna apdovanojimus už tai, kad yra savimi, o man ji – nepamainoma pagalba.
Iš viso fonde „Mulan“ yra devyni šunys. Septyni jų jau iškeliavo į šeimas. Kiekvienas šuo atlieka skirtingas užduotis. Pavyzdžiui, vienas išmokytas patraukti autizmą turinčią mergaitę nuo lango, kitas – parvesti nuolat iš namų pabėgantį berniuką. Dar vienas šunelis padeda kurčių tėvų šeimai – šuo tėvams praneša, kad vaikas verkia. Visi šie šunys keičia žmonių gyvenimus.
Ko neturime, tai šunų vedlių. Manau, kad Lietuvai dar per anksti. Mūsų kultūrinis supratimas apie šunis dar netinkamas – įsivaizduojama, kad šuo yra arba robotas, kurį reikia į kampą įkišti, arba rankinukas, kurį reikia visada su savimi nešiotis. Nesuprantame, kad šuniui reikia poilsio, pertraukų…
O infrastruktūra! Keliai duobėti, taktiliniai perėjimai dažnai veda tiesiai į medį. Jei pradėsime ruošti šunis vedlius anksčiau, nei būsime tam pasiruošę, prisišauksime daugiau bėdų nei naudos.


 
- Girdėjau, sieksite dar vieno rekordo. Vėl rengiatės žygiuoti?
 
- Vėl žygiuosiu. (Šypsosi.) Tai turėtų būti paros akcija. Kai paskelbiau, kad kviečiame Gineso rekordų komandą į Lietuvą, visi ėmė spėlioti, koks bus rekordas. O aš juokauju – pirmiausia reikia iš kotletų režimo pereiti į salotų, o tada jau žiūrėsime kaip seksis. (Juokiasi.)
 
- Aktyvumo ir pozityvo jums netrūksta. Kaip manote, ar šios savybės padėjo greičiau integruotis į visuomenę?
 
- Manau, kad taip. Vis dėlto daug kas priklauso ir nuo sėkmės. Jei augi šeimoje, kuri tave palaiko, bus gerokai lengviau. Jei tokioje, kuri stengiasi uždaryti, užrakinti – sunkiau.
Kita vertus, visada galima ką nors pataisyti. Kartais matau, kaip žmonės su negalia atmeta galimybes vien dėl to, kad juos „ne taip“ pavadino – neįgaliuoju, o ne žmogumi su negalia. Bet juk svarbiau ne žodžiai, o tai, kaip elgiesi.
Norėčiau, kad mes leistume žmonėms šalia mūsų kvėpuoti. Taip, kartais reikia pabarti, kartais vyksta nesąmonių, bet švelnumo reikia ir iš mūsų pusės. Juk mes visi mokomės gyventi kartu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!