Gerai yra žinoma, kokie sprendimai veikia, ir kokie neveikia. Nereikėtų laužyti tiek daug iečių, jei nuosekliai įgyvendintume Vaiko teisių konvenciją, kitus Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Europos Tarybos dokumentus ir rekomendacijas. Deja, Lietuvoje dažnai tarptautinių rekomendacijų nepaisoma, ir išradinėjami nevykę „lietuviški dviračiai“. Tai  yra  neišmintinga. Būtent dėl to dabar Lietuva atsidūrė  krizėje, kai „pasiklysta tarp trijų medžių“.
Vaikų teisių apsaugos principų įgyvendinimas yra kietas riešutas visoms valstybėms. Apie meilę vaikams kalbėti lengviausia. Bet dažnai apie ją  daug kalba diktatoriai, laikantys vaikus valstybės nuosavybe, arba smurtaujantys tėvai, luošinantys vaiką, kai laiko jį savo nuosavybe ir pagal savo pačių vaikystės patirtis, suvokimą bei įsitikinimus tikisi suformuoti nuolankią ir paklusnią asmenybę.
Ilgą laiką suaugusiųjų pasaulis nenorėjo pripažinti, kad vaikai kenčia nuo suaugusiųjų lytinio, fizinio ir emocinio smurto. Kita klaida buvo galvoti, kad smurtas prieš vaikus vyksta tik akivaizdžių rizikos grupių šeimose. Palaipsniui atsikvošėta ir suvokta, kad vaikai gali patirti smurtą bet kokiose šeimose, taip pat ir tose, kurių fasadas yra apgaulingai gražus.
 
Tik 1989 metais pasaulis subrendo pripažinti, kad vaikas yra žmogus, ir kad jis turi visas žmogaus teises. Buvo priimta Vaiko teisių konvencija, kurią šiai dienai yra ratifikavusios visos JT narės, išskyrus JAV. Tai, kad JAV iki šiol neratifikavo šios konvencijos, nereiškia, kad šioje valstybėje neginamos vaikų teisės. Tiek federaliniai, tiek valstijų įstatymai numato daug galimybių prižiūrėti, kad būtų apsaugotos vaikų teises. Todėl ir JAV, ir kitose išsivysčiusiose valstybėse užtenka anoniminio skambučio apie tokį įtarimą, kad gerai valstybės remiamos vaikų teisių apsaugos tarnybos galėtų kompetentingai patikrinti, ar toje šeimoje nėra smurtaujama prieš vaiką, ir imtis adekvačių priemonių.
 
Kokia situacija yra Lietuvoje?
Atgavus nepriklausomybę, buvo nemažai pasiekta, pereinant nuo sovietinės sistemos prie geriausių pasaulio pavyzdžių vaikystės ir šeimos politikoje. Deja, po truputį permainoms pradėta priešintis. Šis pasipriešinimas tęsiasi iki šiol. Jau 2007 metais Seimas patvirtino kontraversišką Šeimos politikos koncepciją. Vėliau tapo įprasta ignoruoti JT Vaiko teisių komiteto rekomendacijas arba daryti sprendimus, priešingus šioms rekomendacijoms ir šiuolaikiniams žmogaus teisių ir vaiko teisių principams. Vis dažniau atskiri politikai ir ištisos partijos iškelia tautinėmis vadinamas vertybes virš visuotinių žmogaus teisių principų, ir toks supriešinimas yra viena iš kliūčių Lietuvos valstybės ir visuomenės sveikai raidai.
 
Sveikintina išimtis – įstatymas, priimtas 2017 vasario 14 dieną, kuriuo buvo uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus.  Tikėtasi, kad priėmus šį istorinės reikšmės įstatymą, Lietuvos valdžia imsis ryžtingai  ir nuosekliai jį įgyvendinti. Juk visiems turėtų būti aišku, kad šis įstatymas priimtas ne tam, kad vaikai būtų atiminėjami iš šeimų (to atiminėjimo būta daug iki šiol, kitaip nebūtų tiek daug globos namuose gyvenančių vaikų), o tam, kad šeimos pagaliau pradėtų gauti kompleksinę pagalbą, kuri padėtų tinkamai auginti vaikus.
 
Deja, Vyriausybė nelaikė šių priemonių savo prioritetu. Didžiulių permainų našta buvo palikta vienai ministerijai, lyg nebūtų aišku, kad didžiulės spragos yra sveikatos, švietimo ir kitose sistemose. Šį rudenį paaiškėjo, kad vaiko teisių tarnybų veikloje esama trūkumų, ir kad vaikai gali būti paimami iš šeimų, kai tai nėra būtina. Atrodytų, kad dabar tik belieka visiems neabejingiems piliečiams susitelkti ir pareikalauti, kad Vyriausybė pagaliau imtųsi prioritetiškai investuoti į didžiules spragas pagalbos vaikams ir šeimoms sistemose.
Jau ne pirmą kartą politinės dienotvarkės iniciatyvą perėmė politikai ir visuomenės veikėjai, kuriems yra nepriimtina, kad Lietuva nuosekliai laikytųsi šiuolaikinių žmogaus teisių principų – ar tai būtų vaikų, moterų, ar kai kurių pažeidžiamų grupių teisės.
  

Prasidėjo pamatinių vaiko teisių principų kompromitavimo ir piliečių klaidinimo akcijos, raginant atšaukti politinį sprendimą, kuriuo Lietuvoje buvo uždrausta smurtauti prieš vaikus.

 
Nebe pirmą kartą tokiais svarbiais momentais Lietuvoje nugali populistiniai sprendimai, kurie yra žalingi valstybės ir visuomenės sveikai raidai. Panašias situacijas stebėjome Rinau byloje, Garliavos istorijoje, ir dabar vėl matome, kaip brangiai gali kainuoti valdžios blaškymasis ir pataikavimas pigaus populiarumo siekiantiems politikams ir neatsakingiems paniką sėjantiems visuomenės bei žiniasklaidos atstovams.
 
Nerimą keliantys Lietuvos situacijos ypatumai
Pirma, smurtą prieš vaikus siūloma rūšiuoti, draudžiant stiprų, ir leidžiant, taigi skatinant, nežymų smurtą.
Antra, šeimas dažnai siūloma rūšiuoti į „blogas“ ir „geras“, iš pirmųjų atiminėjant vaikus, o antrosioms leidžiant elgtis pagal jų įsitikinimus ir dozuojant smurtą prieš vaikus.
Trečia, piktinamasi „skundikais” – žmonėmis, kurie praneša apie įtariamą smurtą prieš vaiką. Turime didžiuotis pilietiškai nusiteikusiais žmonėmis, kurie netoleruoja smurto ir praneša apie jį. Visi turime taip elgtis. Tai ne toks pats skundimas, kaip buvo vežant žmones į Sibirą. Laikas būtų išmokti atskirti nepalyginamus reiškinius.
 
Taip pat eskaluojamos juodosios technologijos ir sąmokslo teorijos, kuriomis Lietuvos piliečiai bauginami ir dezinformuojami. Demonizuojamos šiaurės ir vakarų Europos valstybės (ypač Norvegija), kuriose neva grobiami vaikai, kuriamos absurdiškos istorijos apie pasiryžusių būti vaikų globėjais didelius pelnus, kompromituojamos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, supriešinama vaikų teisių apsauga ir parama šeimai. Taip kuriama totalaus nepasitikėjimo atmosfera, kurioje gali būti suparalyžiuotos bet kokios veiksmingos permainos.
Turėtume žinoti, kur sukurta didžioji dalis šių sąmokslo teorijų, kurių tikslas įtikinti rytų ir vidurio Europos valstybių piliečius apie pavojų, neva atsėlinantį iš demokratinės Europos, kuri „sugriaus jūsų šeimas, pagrobs ir tvirkins jūsų vaikus“. Tenka apgailestauti, kad nemažai Lietuvos piliečių patiki absurdiškomis sąmokslo teorijomis.

Jei  nepatinka Norvegijos modelis, turime žinoti, kad  visų sėkminga ekonomine ir socialine raida pasižyminčių valstybių (Šiaurės šalys, vakarų ir pietų Europos valstybės, Kanada, JAV, Australija, N.Zelandija) vaikų teisių apsaugos praktikos yra iš esmės panašios ir turi gerai veikiančius mechanizmus tiek šeimoms padėti, tiek esant reikalui vaikus apgyvendinti globėjų šeimose. Lietuvai dar reikia stipriai padirbėti, kad priartėtume prie šių valstybių pasiekimų. Todėl visišku nesusipratimu laikytinas kai kurių Lietuvos politikų aiškinimas, kad Lietuva nesirems kitų valstybių patirtimi.
Dar didesnę klaidą daro tie, kurie tvirtina, kad Lietuvos šeimoms esą nebūdingas polinkis smurtauti, ir kad vaikų teisių apsaugos tarnybos neturėtų kištis į tai, kaip šeimose auklėjami vaikai. Prieš vaikus smurtaujama visame pasaulyje, labai dažnai tai vyksta šeimose, ir nebūtinai išoriškai „blogose“. Lietuva čia jokia išimtis, ir neturėtume užsiimti saviapgaule.

Didelė susikaupusių problemų dalis yra dėl to, kad Lietuvoje neplėtojamos veiksmingos bendruomeninės paslaugos vaikams su raidos, elgesio, emocijų sutrikimais ir jų šeimoms. Iki šiol šeimos, turinčios tokį vaiką, tegali tikėtis psichotropinių vaistų, kurie pasiūlomi arba jų vaikui, arba patiems tėvams, kai jie pervargsta. Deja, iki šiol valdžia delsia užpildyti šią grėsmingą spragą. Seimas ir Vyriausybė turi įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją kuo skubiau imtis priemonių, kad būtų nutraukta šiuos sutrikimus turinčių vaikų ir juos auginančių šeimų diskriminacija Lietuvoje.
Šį nerimą keliančių ženklų sąrašą galima būtų tęsti. Bendras vardiklis – Lietuva nėra atlikusi namų darbų vaikystės ir šeimos politikoje. Sprendimai arba nedaromi, arba daromi tokie, kurie prieštarauja tarptautinėms rekomendacijoms.

 
Seimas ir Vyriausybė turi prisiimti atsakomybę už didžiules spragas kompleksinės pagalbos šeimai ir vaikų teisių apsaugos srityse ir skirti ypatingą dėmesį bei reikiamas lėšas prevencinių paslaugų plėtrai mažiausiai trijuose sektoriuose – socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos ir švietimo. Visi šie sektoriai privalo atlikti būtinus darbus, kad būtų užpildytos didelės spragos, dėl kurių vienodai kenčia ir vaikai, ir tėvai.
 
Būtų didžiulė klaida, jei būtų iš esmės keičiamos arba atšaukiamos smurtą draudžiančios įstatymo nuostatos
Šiuo metu nemažai piliečių reiškia nepasitenkinimą, kad „vaikų nemušimo“ įstatymas esąs netinkamas. Yra reikalaujančių jį atšaukti arba stipriai pakeisti. Tai būtų klaidingas sprendimas. Svarbu suvokti, kokios yra tokio nepasitenkinimo priežastys, jei norime pasiekti, kad Lietuvoje būtų tinkamai apsaugotos vaikų teisės ir kad šeimos, auginančios vaikus, gautų reikalingą paramą ir paslaugas.
 
Įtampa dėl „vaikų nemušimo“ įstatymo ir jo įgyvendinimo šįkart kilo po konkretaus vaiko paėmimo iš šeimos atvejo. Bet turime suvokti, kad įtampa vaikų teisių apsaugos srityje nėra koks nors neįprastas ar atsitiktinis dalykas. Šios įtampos esama ir kitur pasaulyje, ir tai visų pirma susiję su skirtingų idėjų kova.
Lietuva iki šiol nesugeba pasirinkti, kuriuo keliu ji pasuks. ŽTSI siūlo Seimui ir Vyriausybei nustoti blaškytis ir pradėti nuosekliai ir ryžtingai įgyvendinti JT Vaiko teisių konvenciją, JT Vaiko teisių komiteto rekomendacijas, Europos sąjungos ir Europos Tarybos rekomendacijas vaikų teisių ir šeimos politikos srityje. Tai per keletą metų padės išspręsti daug problemų. Kitas kelias būtų ignoruoti, kaip iki šiol, šias rekomendacijas, išradinėti nevykusius „lietuviškus dviračius„, pataikauti sąmokslo teorijų kurstytojams ir tai visuomenės daliai, kuri iki šiol yra priklausoma nuo smurto tradicijų. Trečio kelio tiesiog nėra. Belieka palinkėti mums visiems ir visų pirma Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariams, kad bus pasirinktas pirmasis, sėkmingai šias problemas sprendžiančių valstybių jau pasirinktas kelias.