Šiaip jau klaustuko neturėtų būti. Nes Andrius Užkalnis už Ingą Paksaitę (Stumbrienę) tikrai yra smagesnis. Teiginį netrukus įrodysiu. Bet prieš tai noriu patikinti, kad šio rašinio nereikėtų priskirti „aukštuomenės kronikoms“: jis – apie sveikatą. Ir apie fizinę, ir kiek labiau – apie psichinę.
Tą bendrąjį foną (kuriame ir rašau) jūs puikiai žinote. Cepelinų spalvos dangus. Politinės rietenos. O tautiečių šypsenos, kurias ir ikikarantininę dieną matydavote retai, dabar dar ir po kaukėmis paslėptos. Vadinasi, viešojoje erdvėje jų visai neliko. Natūralu, kad kol darbo turi infekcinių ligų daktarai, humoras pasislėpė. Bet ir ateities prognozė neramina: iš žiniasklaidos matyti, kokia visuomenė yra suirzusi. O iš čia ir dar viena išvada: vėl balsuosime ne už ką nors, o prieš ką nors. Ir toliau draskysimės dėl pinigų. Ir net krizei pasibaigus anekdotų nekursime: imsime galąsti (kaip vienas ministras mums nurodė) begarses strėles ir ruošimės eiliniam lietuviškam karui. Visi prieš visus.
Įžanga užsitęsė, tad klausimas – tiesiakaktis: kiek kartų šiandien nusišypsojote, ir – net nedrąsu klausti – kada paskutinįkart kvatojote už širdies susiėmę?
Protingos knygos rašo, kad humoro jausmas – vienas svarbiausių psichinės sveikatos požymių. Tai ypatingas ir tik žmogui būdingas gebėjimas pastebėti paradoksaliuosius pasaulio dalykus bei emociškai į juos reaguoti. Tik per juoką išnyksta baimė. Ir, kaip keista bebūtų, šie teiginiai turi konkretų fiziologinį pagrindą. Štai, kaip tai aiškina JAV neurobiologas Robertas Provainas: pokšto arba anekdoto analizę pradeda kairioji smegenų žievės dalis. Po to humoras perduodamas į dešinįjį pusrutulį. Po to impulsas perduodamas į smegenų dalį, atsakingą už jusles, ir pradedama stimuliuoti motorikos sekcija. Pastaroji ir sukelia juoką.
Taigi, nusijuokėme. Nusikvatojome. Gal tik nusišypsojome. O kas toliau?
Pirmiausia: juokas yra atsipalaidavimas: penkios juoko minutės (beje, tai ganėtinai daug) organizmui duoda tiek pat naudos kiek pusvalandinis masažas. Juoko metu išsiskiriantis endorfinas slopina skausmą ir gaivina endokrininę sistemą. Be to, juokas tam tikra prasme „masažuoja“ ir mūsų vidaus organus: linksmi savo prigimtimi žmonės 40 proc. rečiau serga širdies ligomis, o plaučių ligas besigydantiems tai - patys geriausi kvėpavimo pratimai. Hipertenziją lietuviai dažniausia gydo vaistais. Bet pažangiausios pasaulio klinikos pripažįsta: 10-20 minučių smagių pajuokavimų (arba linksma kino komedija) kraujo spaudimą sumažina 10-čia punktų. Diabetikams: nesunku ir namie patikrinti, kad gera nuotaika bei juokas numuša cukraus kiekį kraujyje. Ir dabar jau tikrai lengva atspėti teigiamą juoko poveikį sergantiems bronchitu bei astma. O po visų šių teiginių – kas galėtų užginčyti – galbūt tai ir puiki COVID-19 profilaktika?
Kitos teigiamybės, kurias nesunkiai patikrinsite. Juokas atlieka svarbią socialinę funkciją: padeda atpažinti panašius į save. Ir, jei namie būdamas, iš sąlyginai lėkšto šposo (senovinė svetimybė, kurią lituanistai vartoti leidžia) tikrai nesijuoktumėte, kompanijoje bendras juokas užvaldys visus. Iš dviejų vyrų, su kuriais ką tik susipažino, moteris meilesnė tikrai bus turinčiam geresnį humoro jausmą (tik, mielos skaitytojos, nesakykite, kad dabar pirmąsyk apie tai išgirdote). Arbatpinigių daugiau gaus oficiantas (-ė), kuris subtiliai pajuokauti gebės. O ir verslo sėkmę derybose visuomet pasieks tas, kuriam humoras nesvetimas.
Todėl dabar įbruksiu jums 44-erių metų senumo „naujieną“: 1976-aisiais Kalifornijos universiteto profesorius Normanas Kazinsas išleido autobiografinę knygą „Ligos anatomija paciento akimis“. Joje pasakoja savo išgijimo istoriją. (Gydytojai teigė, kad pasveikti turi tik vieną šansą iš 500. Bet pasveiko, nes kasdien po 6 valandas žiūrėdavo komedijas). Šitoji knyga ir padėjo pagrindus mokslui apie juoko įtaką sveikatai. Jei norite apie tai daugiau sužinoti, teks pastudijuoti GELOTOLOGIJĄ. Jei ieškoti tingite, pranešiu sutrauktą tos knygos turinį. Ta „santrauka“ parašyta dar pusei šimto metų likus iki mūsų eros pradžios. Štai ką Hipokratas tuomet pasakė: „Vieno balagano pajaco atvykimas į miestą yra daug svarbesnis nei karavano su vaistais atlingavimas.“
Tik bėda, kad laikmetis žodžius gerokai devalvavo: balaganu dabar lietuviai vadina ne cirko areną, o... (tik nesakykite, kad nežinote, kurį namą), o pajacais – tame balagane sėdinčius. Bet plačiau temos šiandien nenagrinėsim. Tik priminsiu, kad labiausia pašiepiami Lietuvoje (kartais visai be humoro, kartais per piktai, o kartais – tikrai pelnytai) yra mūsų politikai. Ir nebūtų nieko blogo, jei tie politikai mokėtų atsikirsti. Taip pat linksmai ir nuotaikingai. Bet nemoka. Ir tada žaibais svaidosi bei kritiką užgniaužti nori. Vėl prasideda visų karas prieš visus. Be šypsenos veide. Nes lietuviai – patys rimčiausi Europos Sąjungoje. Nemokantys su humoru pažvelgti netgi į neįvykusią „Euroviziją“. Ir todėl iki pamėlynavimo besiginčijantys, kad būtume laimėję. (Šioje vietoje, manau, tam tikrą skaitytojų dalį gal pavyko prajuokinti. Ar bent priversti nusišypsoti.) Tebūnie. Nes mums pats laikas sugrįžti prie dviejų pavadinime įvardintų personų. Jos nėra atsitiktinai parinktos. Vardus diktuoja tas pats cepelininis dangus, gegužės vidurio šalnos ir akivaizdus bendrojo tautos optimizmo trūkumas. Taigi.
Vakarų Ontarijo universiteto profesorius Rodas Martinas humorą skirsto į keturias grupes.
Socialinis, draugiškas humoras – kuomet juokaujate, norėdami pagerinti santykius ar norite paskatinti jus pamėgti. Lietuvoje sutinkamas retai. Televizijose – dar rečiau.
Agresyvus humoras. Kuomet išjuokiate ir žeminate kitus. Bijau klysti, bet, atrodo, jis populiariausias yra Seime.
Save aukštinantis humoras. Kai puikuojatės ir giriatės. Bet nebūtinai manote, kad iš tikro esate pats pats pats. Tai sakydami tik juokaujate. Na, argi čia ne jūs, gerbiamasis A.Užkalni?
Save žeminantis humoras. Kai pašiepiate save ir savo vertybes. Taigi: nepaisydama nuolatinių užgauliojimų internete, gerbiama ponia Inga Stumbrienė vėl publikuoja rašinį, kuris vadinasi panašiai kaip ir kiti rašiniai apie ją: „Verslininkė Inga Stumbrienė atskleidžia savo dailių kojų receptą“.
Profesorius Rodas Martinas teigia, kad tokį humorą dažniausia mėgsta į mazochizmą linkusios personos. Arba tai būna depresijos padiktuota.
Komentuoti: