Pirmieji tuberkuliozės rašytiniai šaltiniai buvo rasti senovės Egipto, Graikijos ir Romos tekstuose. Ši liga epideminį lygį Europoje pasiekė dar 16-18 a., indrustinės revoliucijos laikotarpiu. Tuo metu viena iš keturių mirčių buvo būtent nuo tuberkuliozės. Pastaraisiais metais pripažinta, kad tuberkuliozė Amerikoje egzistavo dar prieš Kolumbui ją atrandant. Hipotezė, kad virulentiškos [lot. virulentus — nuodingas] tuberkuliozės padermės atsirado Europoje ir 15 a. kolonijinės plėtros laikotarpiu išplito į Tolimuosius Rytus ir Pietų Ameriką, vis dar nepatvirtinta.
Iki šiol tęsiamos diskusijos apie tai, kuri gyvybės rūšių yra atsakinga už šios ligos „pradžią“. Manoma, kad liga pasiekė Ameriką per gyvūnus ar ankstyvuosius klajoklius, kurie kirto buvusį Beringo sausumos tiltą daugiau nei prieš10 tūkstančių metų.Tuberkuliozės bakterijos sukelti pažeidimai buvo aptikti Vajomingo valstijoje rastoje gyvūnų fosilijoje, kurios numanomas amžius svyruoja nuo 17 - 20 tūkstančių metų. Iš pradžių buvo manoma, kad po laukinių gyvūnų prijaukinimo žmonės tuberkulioze užsikrėtė būtent nuo jų, tačiau dabar aišku, kad ši bakterija atkeliavo iš protėvių. Tikėtina, kad gyvūnų prijaukinimas buvo svarbus palaikant tankesnę žmonių populiaciją, kas leido M. tuberculosis bakterijai tapti endemine.
Apie šios ligos gydymą menkai buvo žinoma iki pat 1882 m. kovo 24 d., kai vokiečių mokslininkas Robertas Kochas atrado tuberkuliozės bakteriją ir buvo pradėti pirmieji žingsniai bandant kontroliuoti šią infekciją.
1944 metais, lapkričio 20 dieną, pirmą kartą sunkiai sergančiam plaučių tuberkulioze pacientui buvo paskirti antibiotikai. Poveikis buvo stulbinantis, tačiau neilgam. Šio antibiotiko – streptomicino monoterapija – greitai tapo neefektyvi, nes išsivystė bakterijos atsparumas šiai medžiagai ir buvo pereita prie kombinuoto gydymo taikant kelis antibiotikus.
Tuberkuliozės sukėlėjo atsparumas pradėjęs formuotis tais laikais, niekur nesustoja ir šiandien turim bakteriją, kuri yra ypatingai atspari vaistams, o tai reiškia, kad ji atspari ne vien pagrindiniams, bet ir antros eilės prieš tuberkulioziniams vaistams. Šiandienos tuberkuliozė bakterija įgyja vis didesnį atsparumą antibiotikams bei kitoms antimikrobinėms medžiagoms ir tuo būdu tampa vis pavojingesnė.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2012 metais Pasaulyje nustatyta net 450 tūkstančių dauginio atsparumo vaistams (DAV-TB) tuberkuliozės atvejų. Iš jų 9,6 procento su ypatingu atsparumu. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis (angl. ECDC), Europos sąjungoje/Europos ekonominėje bendrijoje (ES/EEB) daugiausiai DAV-TB tarp naujų laboratoriškai patvirtintų plaučių tuberkuliozės atvejų – registruota Lietuvoje.
Nauji atsparių vaistams tuberkuliozės atvejai atsiranda tada, kai tuberkulioze sergantis pacientas (infekcijos šaltinis) nebaigia gydymo kurso, jo organizme susiformavęs atsparus sukėlėjas oro lašeliniu keliu patena į aplinką. Toks sukėlėjas iš aplinkos per kvėpavimo takus patenka į imlaus asmens organizmą ir šis suserga. Kuo ilgiau infekcijos šaltinis yra viešoje erdvėje, tuo didesnė tikimybe yra užkrėsti kitą asmenį. Manoma, kad vienas sergantysis atvira tuberkuliozės forma per metus gali užkrėsti iki 25 sveikų asmenų.Norint stabdyti infekcinės ligos plitimą reikią kontroliuoti infekcijos šaltinį.
Atsižvelgiant į įvairių studijų rezultatus nustatyta, kad dažniausiai problematiškai vartoja vaistus pacientai, sergantys psichikos liga, tam tikros tautinės grupės, pacientai, kurie neturi pastovios gyvenamosios vietos, suaugę socialinėje rizikoje esantys asmenys.
Atliktų tyrimų duomenimis, dalis pacientų būtų nenutraukę gydymo, jei būtų laiku jais pasirūpinta, t.y. atvežti vaistai, kadangi dalis jų buvo nepajėgūs patys apsirūpinti ar atvykti į sveikatos priežiūros kabinetą.
2009 m. Lietuvoje atliktos studijos duomenimis, dažniausios priežastys, dėl kurių pacientai neateina išgerti vaistų, buvo alkoholio vartojimas ir baimė prarasti neįgalumo pašalpą (85,8 proc.). Kitos priežastys buvo tokios, kaip neturi lėšų priemokai už vaistus arba gerai jaučiasi ir netiki, kad serga (28,6 proc.). Beveik 13 proc. sergančiųjų nesilaiko higienos taisyklių ir atkosetus skreplius spjauna kur papuola.
Blogiausia yra tai, kad šiuo metu Lietuvoje nėra teisinės bazės, kuri leistų griežtai kontroliuoti, ar ligonis laikosi jam nustatyto gydymo režimo. Atsparią vaistams tuberkulioze gydyti kainuoja maždaug tūkstantį kartų brangiau nei paprastą: Lietuvoje kasmet žmonėms, sergantiems tokia tuberkulioze, gydyti išleidžiama apie 50 mln. litų.
Todėl, siekiant apsaugoti aplinkinius, mažinti biudžeto išlaidas ir išgydyti patį sergantįjį vienintelė išeitis yra kontroliuoti infekcijos šaltinį – vengiančiam gydymo asmeniui takyti priverstinį gydymą, kurio įstatymo projektą Lietuvos žaliųjų partija šiais metais įregistravo Seime.
Toks modelis sėkmingai veikia Estijoje. Pavyzdžiui, jei pacientas, sergantis tuberkulioze atsisako gydymo, o ekspertų nuomone jis yra būtinas, Estijos teismai turi įgaliojimus priverstiniam paciento izoliavimui ir gydymui. ECDC ataskaitos duomenimis, 2014 m. mažėjantys šios šalies ligotumo (-9,7 proc.) ir sergamumo (-7,7 proc.) tuberkulioze rodikliai buvo tarp lyderiaujančių ES/EEB priklausančių šalių.
Nors šiandien sveikatos sistema tobulėja, o ligos sukėlėjas ir infekcijos šaltinis identifikuotas mums nepavyksta kontroliuoti šios „Didžiuoju baltuoju maru“ dar protėviu įvardintos infekcinės ligos.
Kiekvienas turime teisę gyventi sveikatai nepavojingoje aplinkoje, už kurią esame atsakingi mes patys.
Joana Tamkevičiūtė yra Inovatyvios medicinos centro doktorantė, Lietuvos žaliųjų partijos Sveikatos komiteto koordinatorė, gydytoja
BNS
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: