Puikiai žinote, kad, jei pakliūsite į ligos pelėkautus (ligoninės palatą), gydytoją matysite ne taip jau ir dažnai. O štai kasdienis bendravimas su slauge (kai kam gražesnis žodis yra „slaugytoja“) - neišvengiamas ir daugkartinis. Slaugytojos dirba pamainomis, todėl teks ne su viena susipažinti. Jei susipažinsite bent su trimis, viena jų bus pavargusi. Arba jums pasirodys per griežta. Dvi kitos bus geresnės. O toliau taip: jei esate nelabai jaunas, ir jūsų venos jau pasislėpusios, visos trys, imdamos iš venos kraują, padarys tai profesionaliai. Bet dvi iš tų trijų bambės, sakydamos, kad jūs pats tas venas sugadinote (omeny turės ne itin idealų jūsų gyvenimo būdą.) Viena iš tų trijų bus nepatenkinta, kad vis nepataiko, ir kviesis pagalbon tą, kuriai jūs nepriklausote. O kai darbą atlikti kviečia ne jūsų „sesutę“, toji taip pat nėra laiminga. Bet pasiguosti ji gali nebent tuo, kad pavyko, t.y., kad jos kvalifikacija – aukštesnė. Arba patirtis ilgesnė.
 
Štai praėjusiame sakiny pagaliau išgirdote paprastą ir širdžiai mielą žodį „sesutė“. Bet jau sukako dvidešimt metų, kai gailestingųjų seserų nebėra: 2001-ųjų birželio 28 dieną junginys „medicinos sesuo“ buvo įvertintas kaip pasenęs ir pakeistas į terminą „bendrosios praktikos slaugytojas“. Arba – „išplėstinės praktikos slaugytojas“. Taip nutarė Slaugos praktikos įstatymas. Bet man taip nepatinka. Todėl ir toliau tas mielas ponias (ir mergaičiukes taip pat) vadinsiu sesutėmis. Beje, gyvenimas viską sustato į vietas. Ir šiandienos palatose kito vardo nesigirdi. Slaugytojos – jų yra ir su specialiuoju, ir su aukštuoju išsilavinimu – vis vien švelniai vis dar vadinamos sesutėmis. Nes rūpinasi kaip tikros sesės.  
 
O kas atspės, kiek tokios profesijos žmonių yra Lietuvoje? Tiksliai gal tik profesinės sąjungos žino. O apytiksliai žino visi – na, maždaug tarp 22 ir 24 tūkst.
Su skirtingais charakteriais ir požiūriais į ligonį. Su kasdieniais rūpesčiais ir ilgomis darbo valandomis. Ir dar: su pamainomis, kurios gali būti normalios ir nenormalios. Nenormalios – dėl didelio darbo krūvio. Arba dėl to, kaip su jomis elgiasi pacientai. Viename rašiny apie sesutes išskaičiau dar ir tai: „Jų gyvenimo būdas – nuolatinis balansavimas tarp garbės ir... pažeminimo“. Jei nepatikėjote, jums reikia faktų.
 
Nr. 1. Uostamiesčio ligoninė. Skubiai atvežtam Labai Dideliam viršininkui sesutė nutarė pasitarnauti: net neprašyta atnešė pižamą. Tačiau apsirengęs ponas pastebėjo, kad pižamos kelnės – be gumutės: nesilaiko. „Prilaikykit rankomis,- sakė sesutė, – o aš nueisiu paieškoti kitų...“ Štai tuomet ir prasidėjo: „Ką? Jūs nežinot, kas aš? Ir kad iš Vilniaus?!!!“. Tuomet jau sesutė užpyko: pasakė nežinanti. Ir tada, bemaž pusiaunaktyje, Didelis Ponas skambino į Vilnių - Sveikatos ministrui. Kuomet to buvusio ministro paklausiau, ar tikrai toks skambutis buvo, atsakymą gavau paprastą: „Ir tarp ligonių pasitaiko idiotų.“
Vietoje komentaro – vėl citata iš lietuviškos spaudos. Viena geriausių Lietuvos „sesučių“ (pelniusi ne vieną apdovanojimą) vienam leidiniui taip apie profesiją pasakė: „Mes – užsigrūdinę arkliai, ir jau esame pripratę prie botago kirčių...“
 
Nr. 2. (Nesenas). Pilietis-ligonis vakare prieina prie budinčių sesučių posto, atsidaro raktų spintelę ir pasuka užrakinto balkono link. Sesutės tyli. Nes iš nuostabos neteko amo. Paskui tyliai viena kitai sako: „Netrukdykim ponui N. Kai parūkys, padės raktą į vietą... „Iš kur tu žinai?“ – pašnibždomis klausia kita. Toji atsako: „Jis taip jau ir pernai, ir užpernai darė...“ Bet ir kita netyli: „O jei iššoks iš balkono, gi taip jau yra buvę?“ „Iššoks, tai iššoks“, - sako gailestingoji sesutė.
 
Nr. 3. Į vidutinio dydžio miesto vidutinę ligoninę atvežė vidutinį pilietį. Bet jis supyktų, jei į akis taip pavadintume. Jam nuo pirmos minutės pasirodė, kad jis – tikrai ne vidutinis. Kuomet sesutės vedė Tą Viršininką klizmuotis, jis visai palatai pareiškė, kad „kasdien tai darau pavaldiniams“. O grįžęs po „operacijos“ ėmė pasakoti, „kiek daug akmenų iš skrandžio jam klizma išvarė“. Gal valandą pasakojo. Ir nepamiršo pridurti, kad jau dešimtį metų nėra buvęs mėsos parduotuvėje, nes „kai tik mėsos prireikia, aš imu šautuvą ant pečių ir per kokią valandą grįžtu namo su šviežiena...“ Sesutė bandė prieštarauti: girdi, mielas pone, taip būti negali. „Gali!“ – sušuko jis. Ir tuo pat metu išsitraukė kateterį, kuriuo jam buvo perpilamas kraujas. Tuomet subėgo visos sesutės: ėmė gėdyti, kad laisto ant grindų brangiausią Dievo dovaną – kraują...
Toliau nepasakosiu. Nes jokie pamokslai nepadėjo. O ligonis žadėjo skundus rašyti. Kaip keista bebūtų, tokių „nuotykių“ slaugytojos patiria kasdien. Dažnai ir ne po vieną.
 
Vienos temos šiandien sąmoningai neliečiu: atlyginimo už sunkų, pasiaukojamą bei daug fizinių ir psichologinių išbandymų verčiantį patirti darbą. Didesni dabar tie atlyginimai. Šiek tiek didesni. Bet užsiminti apie Šiaurės šalyse galiojantį valandinio darbo modelį – privalau. Nes, pavyzdžiui, Norvegijoje sesutė, t.y. slaugytoja kas mėnesį uždirba apie 3 tūkst. eurų. Jei norėtų dirbti dar didesniu krūviu, uždirbtų ir 5 tūkst. Modelio esmė: kiekvienas darbas fiksuojamas minučių tikslumu. O mokama – už atidirbtas valandas. Apie tai portale LRT žurnalistams pasakojo devynerius metus Norvegijoje slauge dirbusi p. Vaiva Jankienė. „Lietuvoje mus laiko techniniais darbuotojais, kurie ateina suleisti vaistų ir vykdyti gydytojo nurodymų...“ – sakė ji. O tokio „bendravimo“, koks šiame rašiny aprašytas, ten niekas neįsivaizduoja. Tiesa, bandymų panašų slaugos darbuotojų apmokėjimą diegti ir Lietuvoje buvo. Įdiegti sutrukdė nepasitikėjimas. Nes netikima, kad nebus prirašyta neatliktų darbų, nes reikia dar ir žmogaus, kuris padėtų skaičiuoti. Ir t.t.
 
Bet dabar – apie kitką: įvairūs šaltiniai, kurie vardija daugiausia streso sukeliančias profesijas į sąrašą yra įtraukę ir lakūnus-bandytojus, ir chirurgus, ir net žurnalistus. O tie, kurie ligoninėse susidūrė su nepagarba sesutėms, sako, kad sąraše jos tikrai privalo būti.
Nr. 4. Piktas senyvas ligonis grūmoja, kad parašys apie blogą sesutės darbą laikraščiui. O toji šypsosi ir klausia, į kurį laikraštį pilietis rašys. Šis atsako:
- Pranešiu apie blogą jūsų darbą populiariausiam Lietuvos laikraščiui. Vadinasi jis „Mokslas ir gyvenimas“.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!