Dar šiame rašiny galėčiau paliesti netradicinio masažo temą. Bet tuomet jau nukryptume į filosofiją, kurios veikėjais taptų karštųjų akmenų, japoniškojo (pagal Saionji Masayuki techniką), gintaro, Tailando, šokolado ir dar kokių trijų dešimčių Lietuvoje praktikuojamų masažų meistrai. 
O gal apsimesti profesionalu ir pranešti negirdėjusiems, kad tinkama kaklo C7 slankstelio vibracija (arba dilgsnojimas į jį) stimuliuoja širdies fefleksą, sutraukiantį miokardą?
Žinoma, juokauju. Šiandien mes ne apie tai.
 
Santaros klinikose daugiau nei dvidešimt metų pacientus masažuojanti profesionalė Galina Karpuškienė per dieną priima trylika arba penkiolika pacientų. Sudėtingam stuburo masažui skiria 26 minutes. Pačiam paprasčiausiam – tačiau, žinoma, gydomajam – aštuonias ar devynias.
Ir čia iškart prisimenu ano ketvirtadienio rašinį – apie šešis chronometrus šeimos gydytojo kabinete. (Jaunųjų gydytojų-rezidentų mokslinio darbo tema buvo laikas. Kiek jo reikia „popieriams“ tvarkyti, ir kiek lieka pacientui apžiūrėti, receptui rašyti...). Masažo kabinete laikas bėga kitaip. Čia ir antra, ir dvidešimt antra minutė – sunkus fizinis darbas. Ir kai žvelgi į tas lieknas, jokiais fiziniais duomenimis neišsiskiriančias (iš pažiūros netgi trapias) moteris, klausimėlis iškart galvon atbėga: iš kur tiek jėgos ir ištvermės?
 
- Visais laikais buvo deklaruojama, kad sunkiausius darbus dirba vyrai, - sako ponia Galina. – Bet – tik deklaruojama. Iš tikrųjų sunkiausius darbus – ir anksčiau, ir dabar – dirba moterys.
Pasakė, ir šypsniu patikrino, ar supratau. Žinoma, kad supratau. Beveik viską. Išskyrus tai, kad ir po ilgų darbo valandų – nei nuvargusių rankų, nei nuvargusio žvilgsnio.
 
O paskui Galina Karpuškienė pasakoja apie eiliškumą. Apie tai, kad masažas visuomet pradedamas glostymu, paskui – trynimas, paskui – maigymas, vibracija, vėl glostymas. Ir, žinoma, visos šios procedūros dar turi dalis. Ir visos jos dar pritaikomos individualiai kiekvienam pacientui. Pagal ligas. Pagal gydytojo reabilitologo rekomendacijas. Su minimaliomis pertraukėlėmis tarp pacientų.
 

Ar galvojote kada nors apie tai, kai patogiai gulėjote ant masažinio stalo? Žinoma, kad ne. Tiesiog, gulėjote (o kartais – jūs gi žinote – pakanka ir sėdėti), ir su masažo meistre aptarinėjote, na, pavyzdžiui, griūvantį Gedimino kalną. Tik štai, žinoma, pamiršote, kad esate šiandien jau septintasis iš eilės pacientas, norintis su masažo meistre pagvildenti vis tą pačią – Gedimino kalno temą! O tylėti, kai ligonis mediką kalbina, – nepatogu. Profesinė etika ir skųstis neleidžia. Tad kai diena eina galop, esi išsekęs ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Bet čia aš taip manau. Nė vienas masažuotojas pats to nesakė.

 
Jei senokai masažo kabinete nebuvote, be jokios abejonės, nežinote, kiek tų masažų jums priklauso. Viena ar dvi procedūros, žinoma, nepadės. Ir čia nebepasiduosiu pagundai darsyk narstyti į gyvačių kamuolį susivijusios mūsų sveikatos sistemos. Tai - tema skirta ne pasiskaitymui: ji verta detalios analizės. Ir štai, kodėl.
Vienoje gydymo įstaigoje vienai mažamečio mamai reabilitologas pranešė, kad jos ligoniukui reikia bent penkių masažo procedūrų. Procedūriniame patikslino, kad nemokamai skiriami tik keturi masažai, o vieną teks nusipirkti.
Kitoje gydymo įstaigoje stuburo ligoniui buvo rekomenduoti aštuoni masažai. Bet jam pranešė, kad nemokamai gali skirti tik šešis. Kitus – už pinigus.
 
Tokių istorijų – ne dešimtys, o šimtai. Pinigų papildomai surinkta tūkstančiai. O Valstybinės ligonių kasos atsakymas (besiskundžiantieji būtent į tas kasas ir siunčiami) – tiesiog puikus. Apibendrinus, jis skamba taip: „Kiekviena įstaiga pagal savo vidaus tvarką yra sudariusi ligų sąrašą, pagal kurį ir sprendžia, kiek kokių masažų esant vienai ar kitai patologijai galima skirti“.
Kai tokį „apibendrintą“ atsakymą perskaitai, lieka du keliai: A) atsisakyti masažo ir B) sumokėti 8 eurus ir 30 centų.
 
Viena garsi Lietuvos gydymo įstaiga šiemet visiems bando išaiškinti, kad dažniausia pakanka keturių arba aštuonių masažo procedūrų. Visi be išimties kalbinti (ir be išimties pavardes slepiantys) masažuotojai sako, kad minimali procedūra yra 10 masažų. Kartais reikia ir dešimties, ir net dvidešimties. Galimybė yra - už savo pinigus. O jei norėtum už ligonių kasų, - tik kartą per metus.
Tad gal bandoma mus apsaugoti? Gal per dažni masažai gali mums pakenkti?
 
Masažo specialistas Marius Jurgelaitis, prieš pusmetį duodamas interviu LRT radijui štai ką teigė:
- Kiekvienam (vadinasi, netgi sveikam) žmogui per metus rekomenduojama turėti DEŠIMTIES masažų kursą.
Reguliarūs masažai atpalaiduoja raumenis, gerina kraujotaką ir medžiagų apykaitą. Kiekviena mūsų diena yra pilna streso, kurį masažai galėtų nuslopinti. Ir taip toliau. Ir dar daug gerų žodžių apie masažus. Bet taip jau nupaišėm, kad netgi jie mums kaip koks paracetamolis pasirodė nebepasiekiami.
 
Tačiau tuo metu, kai jau beveik nuliūdom, kad mūsų oda po masažo nebeparausvės, kai beveik praradom viltį, kad nepavyks po masažo daug geriau miegoti, kai nusiminėm, kad netgi metų finišui trūkstančių jėgų nepapildysim masažo atneštąja energija, masažo specialistė ponia Galina Karpuškienė pasakė mums, kad išeitis yra.
Kai pabandžiau jums jos mintis atpasakoti, visai rimtas man pasirodė ir šito rašinio pavadinimas.
Atsimenate? Glostymas – trynimas – maigymas – vibracija...
Mes puikiai galime padaryti tai ne tik savo katinui. Bet ir artimam žmogui.
 
Tos pirštų vibracijos, kai po darbo grįžęs apkabinate ir švelniai per stuburą brūkštelėjate, tas žaismingas šeštadienio priešpusrytinis masažas, ta linksma pagalba vonios kambary („patrinsiu tau nugarą“), ir – skruostukai jau raudonesni, ir pulsas sveikai padažnėjęs.
Su tais, kurie mano, kad ne tokiais patarimais Lietuvos medicinines problemas reikia spręsti – nesiginčijame: tegu moka jie aštuonis eurus ir trisdešimt centų. Už vieną kartą.