O dabar jau – pavyzdžiai...
Vokietijos Diuseldorfo miesto mokytojų šeimą 2000-aisiais ištiko bėda: nuo sūpuoklių nukrito ir žuvo keturmetė Eleonora. Tik po kelerių metų šeima atgijo: susilaukė sūnaus, tikros Eleonoros kopijos. Ir nors tėvai sūpuokles ratu apeidavo, dukros žūties dieną, rugpjūčio 17-ąją, sūnus Helmutas ant jų vis dėlto užsiropštė...
 
Nižnij Novgorod (rusija). Šešiametė Olia nuolat tėvų prašė paskaityti pasaką apie Sabos salą ir joje gyvenančias Puerto Riko papūgas. Tėvai atsistebėti negalėjo: nebuvo girdėję nei apie tokią salą, nei apie tokias papūgas. Bet ir Olia stebėjosi, kodėl tėvai neprisimena. Tik vėliau, žinynus pavarčiusi, sužinojo, kad ir tokios salos esama, ir tokie paukšteliai jose skraido. Beje, plačiau apie tai papasakoti paprašyta šešiametė puikiai „prisiminė“ ir tuomet buvusią juodą odą, ir iki tol tik rusiškai kalbėjusi ispaniškai ištarė: „Yo estaba alli“ (Aš ten buvau).
 
Panašių liudijimų – gausybė: per minutę internetas jų „išmetė“ net keliasdešimt. Štai dar vienas, aprašytas britiškame „The Sun“: septynmetis klasiokams papasakojo apie KITĄ mamą, KITĄ tėvų namą ir brangius KITŲ TĖVŲ automobilius. (Vėl pasakoju sutrumpintai). Kuomet žinia nebetapo paslaptimi, septynmečio „fantazuotojo“ tėvai į istoriją rimčiau pažvelgė: ėmė aiškintis, kurgi tie KITI namai, tėvai ir automobiliai. Išsiaiškinta: kalbėta apie miestelį, nuo jų gyvenamosios vietos nutolusį 300 kilometrų. Kai šeimynėlė nuvyko, žmonės prisiminė būtent ten kažkada gyvenusią aristokratų šeimyną. Ir buvo tai prieš... 50 metų. Skeptikams: BBC televizija šia tema yra sukūrusi filmą „The boy, who lived before“.
 
Dar apie vieną kitą analogiškai stulbinamą atvejį būtinai užsiminsiu. Tačiau dabar patikrinsime jūsų budrumą: kuo gi visos šios istorijos – nesvarbu, tikros ar išgalvotos – yra panašios? Ogi tuo, kad visų jų pagrindiniai herojai... vaikai iki aštuonerių metų. Ir čia jau prasideda dalis, dėl kurios nė vienas pasaulio pranašas ar aiškiaregys nesiginčija. Visuotinai pripažinta, kad REINKARNACIJA (štai ir išniro pagrindinis šio ketvirtadienio mūsų pokalbio žodis) prisimenama, kol jų herojams 8 ar 9 metai stukteli. Po to pojūčiai ir galimybės skraidyti po ANĄ GYVENIMĄ prapuola. 
 
Tolau yra galimi trys pagrindiniai temos plėtojimo keliai. Pirmasis – keliauti per religijų (pirmiausia, žinoma, induizmo) teorijas. Nagrinėti istorijas ir nemirtingumo- persikūnijimo faktus darsyk perkratyti. Antras – galbūt linksmiausias kelias: viską pašiepti. Trečias sprendimo būdas – rimtu veidu kaip aksiomą priimti tiesą, kad ne vieną kartą gyvenime gyvenam.
 
(Pamąstymo intarpas tiems, kurie „visokiais tokiais niekais“ netiki. Mielieji, nesvarbu ar katalikai, ar kitos mūsų kraštų religijos atstovai esate: kodėl ranka į REINKARNACIJĄ mojate, tačiau kiekvieną rytą, dar prieš darbą atsiverčiate horoskopus? O superskeptikams (bet vis vien šiek tiek besidomintiems) siūlau, žinoma, vėl interneto platybėse, rasti Virdžinijos universiteto profesoriaus J.Stivensono darbus. Jis jau 40 metų stebi ir nagrinėja reinkarnaciją. Žiūri į reiškinį kritiškai: atmeta keistas fantazijas, psichinius nuokrypius ir turi nepaneigiamų faktų, jog reiškinys egzistuoja. Nuoroda jums: „Twenty Cases Suggestive of Reincarnation“. Antras stimulas paieškoms būtų įdomiausias knygos skyrius: apie tai, kad iš naujo atgimusieji dažnai ant kūno išsaugo buvusių avarijų, mirtinų smūgių ar net... apgamų piešinį).  
 
Bet jums gi ne „filosofijų“ reikia, o dar istorijų. Prašom. Autoavarijoje žuvo vairuotojas ir berniukas iš Beiruto. „Atgimė“ pastarasis. Kaip keista bebūtų, jis – ANOS avarijos metu DAR NEGIMĘS – nurodė tikslią jos vietą, įvykio aplinkybes bei žuvusio vairuotojo vardą ir pavardę.
 
Bandau stiprinti pozicijas UŽ : reinkarnacijomis tikėjo (ir mokė tikėti) daugybė Didžiųjų Protų. Pitagoras. Platonas. Judėjų ortodoksų maldaknygėse yra malda, kuria prašoma atleisti nuodėmes, padarytas šiame ir praėjusiame gyvenime.
 
Bet privalau pateikti ir kritiką. Deja, nežinau citatos autoriaus pavardės, bet tai – įdomi kažkurio lietuvių filosofo nuomonė apie „pasisvečiavimą“ kituose pasauliuose. Gal ji tiks ir reinkarnacijai sukritikuoti? Citata: Mirties akimirką smegenyse prasideda deguonies stygius. Tas stygius nervų sistemą veikia kaip haliuciogeninis narkotikas. Tai gali sukelti ir NEBUVUSIUS prisiminimus.
 
Svarbi pastaba, į kurią NEgalima nekreipti dėmesio: teko sutikti ne vieną Lietuvos gydytoją, reinkarnacijos galimybės NEatmetantį. Deja (o gal visai ne), vardų viešai atskleisti jie nenori. Nes... prasidėtų. Ir ne tik iš kolegų pusės. Bet ir pacientai gali pulti. Ir puls turbūt.
Dabar grįžkime akimirkai prie pavadinimo. „Samsara“. Filosofinė ir religinė sąvoka, reiškianti ciklinį gyvenimo, mirties ir atgimimo procesą. Hinduizme, budizme, džainizme ir sikhizme tai – pagrindinės sąvokos. Kartais tai – netobulumo (liga, senėjimas, praradimai) būsena. Ypač svarbi yra karma: nuo jos ir nuo šiandienos jūsų gyvenimo priklauso, kokiomis aplinkybėmis ir KUO atgimsite kitame...
 
Samsaros idėja su vakarietiškais linijinio gyvenimo suvokimais kontrastuoja. Bet dar smagiau yra sužinoti, kas gi ta regresijos terapija. Tai – visiškai NORMALI terapija, padedanti asmenybei grįžti į praeities įvykius (net į praėjusius gyvenimus!). Kad rastųsi galimybė išsiaiškinti dabartinių problemų priežastis ir jas išspręsti.
 
Girdžiu sakote, kad tai, kas būdinga Rytų religijoms, nebūdinga Lietuvai. Ir dar, sakote jūs, yra keista, kad šitokia tema atsirado rimtame, sveikatos problemas nagrinėjančiame savaitraštyje. Nes reinkarnacija, girdi, yra filosofinė, bet ne medicininė problema. Stabtelkim. Kuomet apie reinkarnaciją ir panašius reiškinius ką nors parašome, pirmiausia tai perskaito mūsų smegenys. Galite nesutikti su tuo, kas parašyta. Tačiau, kas verčia APIE TAI galvoti? KODĖL verčia?..
 
Ir atsakymas į neužduotą klausimą: tokie pasiskaitymai gali būti tik eilinio ketvirtadienio pramoga. Bet gali jie ir versti aptingusias smegenis šiek tiek pajudėti...

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!