Prognozuojamas padidėjimas išties optimistinis – net 17 procentų, palyginus su ankstesniais metais. Tokios prognozės lydi ir viltingą scenarijų – bus galimybė apmokėti iki šiol nekompensuotas gydymo paslaugas, kompensuoti daugiau vaistų, palaikyti medikų algų kilimą ir kita. Tik kodėl, pamačius tokius optimistinius skaičius ir viltingus planus, toliau lydi nepasitikėjimas? Ar mažesnės ligoninės bus uždarytos, ar mokėsime už vizitą pas gydytoją (kad ir simboliškai), ar mūsų vaikus tikrai pagydys šeimos gydytojai, ar pigesni (bet esą tokie pat kokybiški) kompensuojamų vaistų analogai tikrai nekenkia sveikatai?

Pačios ministerijos ir ministro paleisti gandai apie ligoninių „mirtininkių“ sąrašus ir kiti „tamsieji“ gydymo įstaigų, kuriose esą miršta daugiausiai žmonių, dokumentai greitai pasėjo nepasitikėjimą visuomenėje. Reikia suprasti paprastą dalyką – ligoninės rajonuose svarbios ne tik pacientams, bet ir darbuotojams, bendrai ekonomikai. Ir ligoninių vadovai atviri – prisikviesti jaunų specialistų nepavyksta nors, rodos, siūlai puikias sąlygas. Ir prie visos šios „puikios situacijos“ prisideda ministerija, skelbianti, kad rajoninių ligoninių ateitis – miglota.
Koks jaunas žmogus, mokęsis daugybę metų, dirbantis iš pašaukimo ir norintis užsitikrinti puikią profesinę ateitį, rinksis tokią abejotiną darbovietę? Konstitucija visiems užtikrina daugybę teisių, viena iš jų – gauti kokybišką ir greitą pirmąją pagalbą ir tolesnį gydymą.
 

Pasvarstykime, koks pagalbos „greitis“ bus, jeigu, norint ją gauti, teks važiuoti 60 ar net daugiau kilometrų į didžiųjų miestų gydymo įstaigas? Koks „greitis“ bus, ligonį nuvežus į priėmimą, kur prastai pasijutusiems tenka luktelėti ir kelias valandas, nes pacientų labai daug, o gydytojų trūksta?

 
Visuomenėje sąmyšis kyla ne tik dėl galimo mažesniųjų, bet ir arčiau žmonių esančių gydymo įstaigų uždarymo. Iki galo neaiški ir ministerijos pozicija – vieną dieną teigia, kad tose gydymo įstaigose paslaugos prastesnės nei didžiosiose, kitą – kad viskas gerai, juk į jas atvažiuoja tie patys gydytojai iš didžiųjų miestų! O štai Seime, Sveikatos reikalų komitete, kalbant apie pinigų paskirstymą šalies gydymo įstaigoms, neslepiama, kad didžiausios sumos skiriamos miestų ligoninėms, o žymiai mažesnės – rajoninėms.
 
Jei kalbėsime apie Europos Sąjungos investicijų įsisavinimą, sveikatos apsaugos sektoriuje šios lėšos panaudojamos bene prasčiausiai. Priežasčių tam galima rasti daugybę, bet turbūt viena didžiausių – nuolatinės „naujovės“, plano ir pastovumo nebuvimas. Šita valdžia ir šis ministras lyg sąmoningai nubraukia viską, kas buvo daroma anksčiau, bet negi viskas buvo blogai? Juk sistema veikia gerai tada, kai yra darbų tęstinumas, kai nesiblaškoma, kai naujovės diegiamos nuosekliai ir su jomis visuomenė supažindinama po truputį ir ramiai.
 
Kita vertus, kas galėtų paneigti, kad, susidūrus su visuomenės pasipriešinimu, pradėjus kalbėti apie mažųjų (rajoninių) ligoninių pertvarką (o gal uždarymą), pasirinkta kita strategija – pinigų „dozavimas“, kad šios galiausiai „numirtų“ pačios? Visai neseniai teko išgirsti ir dar vieną „naujovę“, kuri vėl pasėjo nerimą, šįkart – tarp vaikus auginančių tėvų. Pirminėje sveikatos priežiūros grandyje nebeliks pediatrų, jų funkcijas perims šeimos gydytojai!
 

Kai visur valdžia kalba apie „profesionalus“, vaikus gydyti imsis darbais ir popieriais apkrauti šeimos gydytojai. Nori nenori turės prisiimti dar daugiau atsakomybės. Klausimas, kaip jie viską suspės? Užsienio pavyzdžiai rodo – šalys, kurios nuo ankstyvų metų vaikams skiria didelę medicininę priežiūrą, rūpinasi prevencija, vėliau sutaupo didžiulius pinigus. Tad ar toks mūsų sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas yra pasvertas, kiekvienam nuspręsti pačiam.

 
Nereikia būti gydytoju, kad suprastum, jog vaikų ir suaugusiųjų ligos skiriasi. Šeimos gydytojas daugiau rūpinasi padidėjusiu kraujospūdžiu, širdies ligomis, onkologiniais susirgimais, taigi, ar jis tikrai pamatys, kad jūsų vaikas ne taip vystosi, galbūt turi polinkį į alergiją, ar ne per vėlai pradeda vaikščioti? Bet juk mūsų šalies gydytojai, dirbdami už tokius atlyginimus, ir taip lyg superherojai, ar ne?
 
Žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimai apie dar vieną Sveikatos apsaugos ministerijos būdą sutaupyti sveikatos sąskaita – originalius vaistus keisti esą kokybiškomis ir tokį pat efektą turinčiomis kopijomis, generiniais analogais. Daugumai ligonių toks pakeitimas gali tikti ir patikti, net padėti sutaupyti, bet jau pasitaikė atvejų, kai tokie būdai vos nekainavo žmogaus gyvybės. Ir tai tik pradžia. Mes nežinome, kaip jausis pacientai, kuriems dabar kone per prievartą brukamos „kopijos“, o taip bus ir toliau, nes vaistų kopijos, kurios leidžia sutaupyti valstybės ir žmonių pinigus (taip mano valdžia), kompensuojamos, o originalūs, brangesni vaistai – ne.
 
Ar demokratinėje valstybėje, kur patys galime rinktis, kas mums geriausia, kur gydytojai laisvai turi parinkti tinkamą vaistą pagal jūsų būklę, gali būti uždėtos tokios „užkardos“? Originalūs vaistai – turtingesniems, o kopijos tiks ir pataupantiems. Bėdų sveikatos apsaugos sistemoje, kaip ir kitur – apstu. Ir niekas jų nesutvarkys per vieną dieną. Tik ar siekdami pokyčių ir reformų norėjome taupymo mūsų sveikatos sąskaita? Ar norėjome nerimo ir nepasitikėjimo? O gal kiti, žadami finansiškai geresni, metai sveikatos apsaugos sistemai atneš kažką naujo?