Parašiau daug prasčiau nei Isaakas Asimovas parašytų. Ir aišku, kodėl. Ogi todėl, kad ponas Isaakas (gimęs Baltarusijoje, bet visą gyvenimą nugyvenęs JAV) yra daugiau nei 500 fantastinių knygų autorius. Ir dar jis buvo biochemijos profesorius, šventai tikintis, kad laikas, kai sunkiausius ir atsakingiausius darbus žmonės paves robotams – visai čia pat.
Apie poną Isaaką dar nebaigiau rašyti: tuoj pratęsiu. Tačiau dabar prašau jus apsidairyti. Ar ne robotas yra virš jūsų vis paskraidantis „dronas“? Praėjo laikai, kai TV operatorių žurnalistai versdavo į stulpą lipti. Nebereikia. Robotas tai padaro. O pamatyti lietuvišką filmą, kuriame nėra „droninių“ vaizdelių – nebeįmanoma. Jie ten, kur reikia, ir ypač ten, kur nereikia. Turtingos Lietuvos ponios nebevaikšto su šluoste ir kibiru: jų erdvius butus valo ir jų kates gąsdina robotai. Daugiaukščių išorės stiklus valo robotai. O kas, jei ne robotas yra jūsų kompiuteris? Ir t.t.
 
O dabar – vėl apie tą gudruolį mokslininką ir rašytoją I.Asimovą. Profesoriškas jo protas pakuždėjo: ar negali išaušti diena, kuomet robotas taps protingesnis už žmogų? Ir ponas Isaakas suformavo tris robotikos principus. Šie iki šiandien mūsų gyvenime gyvena. Bet gyvena keistai. Nes grynieji mokslininkai apie tai stengiasi nekalbėti. O negrynojo mokslo... kaip ir nėra.
Taigi, principai. Pirmasis: mašina negali daryt žalos žmogui. Antrasis: mašina privalo vykdyti visus žmogaus nurodymus, jei jie neprieštarauja pirmąjam principui. Trečiasis: mašina turi rūpintis savo egzistavimu, jei tai nesikerta su dviem pirmaisiais principais. Per sudėtinga? Pabandykim paprasčiau.
 
- Jei operacijos metu chirurgas, valdantis robotą padarys klaidą, ar robotas jį sustabdys? – klausiu Santaros klinikų gydytojo Arno Bakavičiaus.
- Na, ne, - sako daktaras. – Jis sukonstruotas taip, kad aklai paklūsta medicininėms chirurgo manipuliacijoms. Kaip chirurgas nurodė, taip ir darys.
Ir čia chirurgas vėl netiesiogiai primena: I.Asimovas sakė tą pačią tiesą, kurios mokėsi visi daktarai: svarbiausia – nepakenkti.
Taip mes prieiname prie išvados, kad robotas - kokiame pasaulio mieste jis jus beoperuotų – pats neoperuoja. Operuoja chirurgas.
 
Robotinių chirurgijos operacijų daktaras Arnas Bakavičius mokėsi Paryžiuje. O į mano ironišką pastabą, kad naudos tai neneša, nes Santaros klinikose chirurginio roboto neturim, sureaguoja jautriai.
- Šiandien neturim, - sako jis. - Tačiau tai – artima ateitis. Šiandien vakaruose robotinės operacijos – jau ne tik prestižo, bet ir pinigų reikalas. Pacientai (arba jų draudėjai) už operacijas moka pinigus. Ir jei tu roboto neturi, pacientas važiuos į ligoninę, kuri gal vos už kelių kilometrų, bet robotą turi.
 
Atėjo laikas aptarti, kuo gi tos robotinės operacijos geresnės. Jei norite, naudingesnės. Pirmiausia roboto „ranka“ niekuomet nesudrebės. Kiekvienas judesys bus preciziškas. Anot A.Bakavičiaus, su paprastom chirurginėm žirklėm operacijos metu kerpi tik taip, kaip kerpi popierių. O robotinė ranka leidžia kirpti 360 laipsnių spinduliu: patogesnės manipuliacijos. Chirurgas, valdantis robotą, ir pats gali pasirinkti norimą padėtį – nepavargs. Daugybę kartų geresnis matymas: jei reikia, priartini vaizdą. O tai – didžiulis palengvinimas, operuojant prostatą (gyd. A.Bakavičius – urologas). Nes šis organas – visuomet giliai dubenyje. Kokie dar privalumai? Mažiau traumų. Greitesnis gijimas. Mažesnis nukraujavimas.
 
- Daktare, nė spėlioti netenka: robotinės chirurginės technikos neturim dėl jos kainų. Kainuoja robotas, kainuoja instrumentai, kuriuos kas dešimtą operaciją reikia keisti, kainuoja techninis aptarnavimas...
- Pati „Da Vinci“ operacinė sistema – apie 2 milijonai eurų. Metinis serviso mokestis – dar 200 tūkstančių. 3-4 tūkstančiai išleidžiami vienam instrumentui (o kiekvienai operacijai jų reikia 4-5). Skaičiuokit. Bet aname – turtingame pasaulyje – pacientai arba jų draudikai už tokią tausojančią operaciją sumoka ir 15, ir 20 tūkstančių. Negana to, tokios operacijos, jei net mokėti sutiktumėte, jums reikėtų laukti beveik metus. Tokia eilė.
 
- Pakalbėjom apie fantastiką (apie rezultatą, apie pinigus) ir tuo baigsim?
- Visos fantazijos anksčiau ar vėliau tampa realybe. Ar žinote, kad panaši sistema įdiegta Klaipėdos universitetinėje ligoninėje? Gal mažiau tobula. Bet sėkmingai dirba.
Nedelsiau. Iškart susisiekiau su Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju, biomedicinos mokslų daktaru Vinsu Janušoniu.
- Robotu jau esame išoperavę daugiau nei 120 ligonių, - sakė profesorius. – Ateity per metus planuojame iki 400 operacijų. Ir tai bus ne tik Lietuvos ligoniai. Pas mus šiuo būdu operuotis atvyksta pacientai iš Vokietijos, Šveicarijos, kitų šalių. Jiems mūsų ligoninėje operuotis penketą kartų pigiau nei vakaruose.
 
- Kam gi šovė galvon brangią techniką įsigyti ir dar naudą iš jos „išspausti“ ?
- Atvažiuokit, - pakvietė vyr. gydytojas. – Pasidalinsim vadybos paslaptimis.
Toms paslaptims, matyt, prireiks ilgėlesnio rašinio.
O šio pabaigoje tebūna Santaros klinikų gydytojo Arno Bakavičiaus priminimas:
- Dar visai neseni laikai, kai neturėjome savojo kasdienio „roboto“ - mobiliojo telefono. Ką tik baigėsi metas, kai ir į užsienį paskambinti buvo per brangu. Pažadėkit, Henrikai, kad pratęsim šią temą po penkerių metų.
Pažadėjau.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!