Kai kas sako, kad dalisvadinamųjų TV sveikatinimo laidų yra gerai apmokamos. Ir remia jas ne ministerija ar daktarai, o farmacininkai. Bet tai – tik faktais neparemtos nuogirdos. Todėl pamirškim šitą įžangą ir nerkim į pokalbį su televizoriumi, kuris neseniai pasakojo apie e.recepto (t.y. elektroninio recepto) privalumus: sutaupytą gydytojo laiką ir sutrumpėjusias pacientų eiles. Taip pat - apie atsiradusią galimybę niekuomet to recepto nepamesti. Taip pat - apie užmarštin nugrimzdusias farmacininko pastangas kaip nors įskaityti garbaus medicinos daktaro raštą. Ir t.t.
Beje, toje TV laidoje dar gan juokingai buvo paskelbta apie tai, kiek popieriaus sutaupome popierinio recepto neberašydami ir jį pakeisdami e.receptu. (Čia aš apie iškirstus Amazonės miškus ir apie Lietuvos miškus, iš kurių popierius gaminamas Suomijoje. Tonai popieriaus pagaminti, pasirodo, reikia 17 medžių. Ir dar apie 50 kubinių metrų vandens. Ir dar daug daug energijos).
O kodėl juokingai? Į šį klausimą – kaip ir į begalę kitų – Jums taip pat gali atsakyti šeimos daktaras. Tereikia paprašyti jo, kad atidarytų viršutinį stalčių ir parodytų ryškiai raudoną knygą. Ji vadinasi „Kompensuojamų vaistinių preparatų kainynas“. Ir yra išleidžiama (atnaujinama) dukart per metus. Ploniausioje, kurią mačiau, buvo 527 puslapiai. Per metus – daugiau nei tūkstantis puslapių! Vienam gydytojui! Tad ar įsivaizduojate „krūvelę“, kurioje visas lietuviškos „Standartų spaustuvės“ metų tiražas? Kiek medžių joje?
Bet perkelti šitą žinynų žinyną į elektroninę erdvę niekam neatėjo į galvą.
Visada smagu, kai iš knygų pasaulio persikeli į tikrąjį. Nes tikrajame pasaulyje, pavyzdžiui - vaistinėje, visuomet spalvų daugiau nei kokioje lietuviškoje TV programoje.
Bobulytė, kurios vardas kaip visuomet yra Onutė, farmacininkei sakosi, kad jos pavardė yra Pavardienė.Tik va, receptas jos yra „elektrinis“, ir todėl vaistininkė pati turi žinoti, ką jai parduoti. Bet vaistininkė prašo paso. Bobulytė Onutė paso nepasiėmė. Turėtų vaistų negauti. Bet geroji fėja (vaistininkė) randa išeitį - prašo asmens kodo. Bobutė Onutė kodo mintinai nežino. Skambina dukrai Birutei. Birutė kodą diktuoja, o bobulytė – visai vaistinei girdint – po skaičiuką tą kodą diktuoja farmacininkei. Nedelsdamas tuo pasinaudoju ir darau išvadą: bobutei jau per aštuoniasdešimt, bet dar guvi. Bet koks nors piktesnis pilietis gali ir kitokį – sau naudingą suskaičiavimą – iš tokio „elektrinio“ recepto pasidaryti...
Sugrįžkim prie pokalbio su televizoriumi. TV ekrane – medicininėje laidoje - giria elektroninį receptą ir daktaras, ir vaistininkas. Abu sako, kad tai labai taupo laiką, ir todėl daugiau jo lieka paciento žodiniam konsultavimui. O tuo pat metu – vienoje didžiųjų Vilniaus poliklinikų - graži ir simpatiška rezidentė jau trečią iš eilės valandą iš rankų nepaleidžia... chronometro. Mat ruošia mokslinį darbą apie e.recepto įgyvendinimą Lietuvoje.
Jei gydytojas varto kompensuojamų preparatų žinyną ( negi atsiminsi retą vaistą ir tai, ar jis kompensuojamas 100 ar tik 80 procentų?), rezidentė matuoja, kiek laiko tai trunka. Jei daktaras pacientą apžiūri – taip pat matuoja: kiek laiko? O jei pacientas (gyvas gi žmogus!) sumanys su daktaru pašnekėti apie šeštą iš eilės mūsų futbolininkų „prakišimą“ – ir ta minutė bus užfiksuota.
Tik bijau, kad sunku bus studentei-rezidentei darbelį apginti. Nes kol kas tyrimas rodo, kad laiko beveik nesutaupoma.
„Nesąmones rašote“, - turbūt pasakytų Ministras. O gal ir nepasakytų. Nežinau. Todėl – dėl viso pikto – pats paaiškinsiu. Pavyzdžiais.
Pacientas Jonas nori būti itin kokybiškai gydomas. Kadangi jam nepatinka jo hipertenzija ir iki šiolei vartojami vaistai, šeimos daktaro jis prašo išrašyti olmesartaną.
Ir šioje vietoje visa e.sistema (kartu su šeimos daktaru) liepia sustoti. Nes, pasirodo, šį - nuo aukšto kraujospūdžio saugantį vaistą - išrašyti gali tik gydytojas kardiologas. O kardiologas užsirašiusį Joną priims ne anksčiau kaip po trijų savaičių. Šeimos gydytojas – bejėgis. Laimi sistema.
Diabetą daug metų besigydantis pacientas Petras (telefonu, pagal e.receptą) paprašė išrašyti diaprelio. Gydytoja –rezidentė maloniai pranešė, kad jau popiet jis galįs eiti į vaistinę. Bet vaistinėje vaisto Petras negavo. Nes farmacininkė pasakė, kad tokio vaisto jau seniai niekas Lietuvoj nevartoja. Petras susinervino. Petras suprakaitavo. Ir atlėkė į polikliniką aiškintis. Laimei, pateko nes pas rezidentę, o pas senąjį savąjį šeimos daktarą. Su kuriuo abu ir pasijuokė iš jaunos daktaraitės klaidos: mat vietoj Diaprel 60, buvo išrašyta po dvi tabletes Diaprel 30, kurių iš tikro seniai nebėra. Bet e.vaistų žinynas – neredaguotas: jis rodo ir Diaprel 30, ir dar keliolika nebevartojamų, bet žinynuose (kurie atnaujinami kas pusmetį, bet ar iš tikro atnaujinami?) vis dar įrašytų vaistų...
Patogus yra e.receptas ir dėl tų į kišenę niekada netilpusių kompensuojamųjų vaistų knygelių: jų tarsi nebereikia. Bet vėl turėsiu dėti šauktuką: neišmeskite jų! Nes jei – neduokdie – atsitiktų taip, kad Jums prireikė diebetinių juostelių cukrui kraujyje matuoti ar – dar baisiau – kompensuojamųjų pampersų, išgirsite: e.receptas šitoms prekėms negalioja! Jei paklausite kodėl – niekas nežino. Net ir televizoriaus kalbančios galvos apie tai tyli.
Bet, atrodo, yra viena visažinanti institucija. Tai ligoninių ar poliklinikų atstovai viešiesiams ryšiams ir spaudai.
Anądien, kai iškilo kai kurių klausimų apie e.recepto kelią Lietuvos medicinoje (ir apie gerąsias šios naujovės puses), paskambinau žmogui, puikiai apie tai nusimanančiam. Jis sutiko pasikalbėti, bet pasakė, turįs tai „suderinti“ su ligoninės atstovu spaudai. O rytojaus dieną paskambino ir atsiprašė.
- Neleido? – paklausiau.
- Atsiprašau, viso gero, - pasakė jis.
Tai buvo specialistas, kuris e.recepto ir kitų e.medicinos paslapčių mokėsi Japonijoje. Tam, kad paskleistų jas Lietuvoje.
.jpg)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: