Beje, ar nepastebėjote, kad pandemijos metu ir jūsų šeimai jo prireikė daugiau nei tuo pat metu pernai? Bet pastarasis sakinys te neįžiebia ginčo. Tema yra kiek kita.
Prašome nesibaiminti: nepradėsiu aiškinti apie popierių išradusius kinus ar šių laikų technologijas, leidžiančias tą neišvengiamą – kol gyvi esame – mūsų organizmo procesą kažkaip palengvinti. Priešingai: iki šiol tarsi rėmęs subtiliąją žurnalistiką, šiandien tiesiog privalau pacituoti vieną (ne tokią subtilią, kaip H.V.) kolegę. Štai toji citata: „Visi esame lygūs prieš laiką, mirtį ir šūdą!“ – suriko ji viename straipsnyje. Nėra subtilu. Bet ar išdrįs kas ginčytis?
 
Pretekstą šeiminiam ginčui siūlau panašia improvizacine tema. Kaip jums atrodo, o kuo gi užpakaliukus po tam tikro mūsų žarnynų išprovokuoto akto (medikai iki šiolei tai vadina itin kultūringai – defekacija) valėsi anų laikų ponai ir ponios? Barbarai ir... barboros?
Žinynai rašo, kad situaciją visuomet diktuodavo gamta, kultūra, socialinė padėtis ir, žinoma, išradingumas. Dažniausia naudodavo žolę ar lapus. Ten, kur augmenijos nebuvo, gelbėdavo smėlis. Arba vanduo. Arba pagaliukai įvairūs (vėliau apie juos papasakosiu detaliau). Arba medžio žievė. Ar kukurūzų burbuolės.
 
Kai buvo išrasta vilna, naudojo ją. Bet žinau, kad skaitytojams ketvirtadieniais norisi išgirsti ir ką nors nepaprasto. Todėl priminsiu Fransua Rable bei nemirtingąjį jo kūrinį „Gargantiua ir Pantagriuelis“: ten rašoma, kad puikiai pasturgalį nuvalo gyvos žąsies plunksnos. O kiti, dar ankstesni  šaltiniai nurodo, kad net gyvi žąsiukai tam procesui tinka.
 
Kuomet pasaulyje radosi audiniai, iškart ir defekacijos procesuose atsirado nelygybė: vieni naudojo paprastus skudurėlius, o kiti – tik iškvėpintus ir nėriniuotus. Senovės Romoje procesui pasitelkti net obuolių graužtukai. Dar kitur – kempinė. O dar anksčiau – sudužusios puodynės šukės ar gražiai vandens nugludinti jūros akmenys. Sako, kad nejūrinės valstybės juos įsiveždavo iš jūrinių, ir už šią prekę brangiai mokėdavo. Bet čia mes po šimtmečius blaškomės tik tol, kol atsiranda popierius. Būtent su popieriumi prasideda ir revoliucija intymiosios higienos srity.
 
Dabar – pastraipa laikams, kurie dar ir mūsų atmintyje išlikę. Nors procesas, apie kurį rašome nesikeitė, laikai – dar ir kaip! Žinoma, jau nebėra tų, kurie prisimintų, kad kadaise net laikraščių leidėjai spaudė juos su skyle viename kampe, kad išvietėje būtų lengviau ant vinies pakabinti. Dar, sako, kad ne vienas nelabai tolimų laikų valstybės vadovas apie tikrąją situaciją (o ne apie tą, kurią praneša ištikimi pavaldiniai) sužinodavo tik į „būdelę“ nuėjęs. Nes ir jie apsivalydavo laikraščiais. Bet metai bėgo: atsirado priemonės vadų ir karalių užpakaliams. O ir naujojo amžiaus cheminiai pasiekimai skelbė, kad laikraštis – nesveika (daug tuomet jame likdavo švino). Tad anglų aristokratai – kas dabar tai patikrins? – norėdami išprusimą parodyti tualete pakabindavo ir knygas: paskaito, o po to vis po lapą nuplėšia.
 
Didžioji dalis šaltinių rodo tą patį skaičių: 1857. Amerikietis J.Gayet išleido pirmuosius tualetinio popieriaus ritinėlius. 500 lapelių pakuotė kainavo 50 centų. Ir tai buvo labai brangu: maža kas susigundė tokiems niekams pinigus leisti. Tačiau ponas amerikonas buvo tikras biznierius: užpirko reklamą, kurioje pasakojo, kad tas tualetinis popierius dėl jo sudėty esančių šalavijų turi gydomųjų savybių.
Jaučiu, kad po ilgo, tačiau ne itin informatyvaus pasakojimo priartėjome prie klausimo, kurį rašydamas visuomet sau ir skaitytojams užduodu: kur aktualijos?
 
Atsisukite į pradžioje rašytą skaičių: tūkstantis popieriaus ritinėlių per sekundę! O kiek dar niekais nueinančio – čia tik Lietuvoje vis dar taip galima – švaraus ir gerti tinkančio vandens? Ir dar savęs paklauskite, ar taupote tą tualetinį popierių ir vandenį, jei esate ne namie, o restorane ar ligoninėje ir svečiuose?
Dabar bus dar keli skaičiai. Iš pažiūros jie nesusiję. Bet sako daug ką.
 
Teigiama, kad iš vieno popieriaus gamybai tinkamo medžio pavyks pagaminti 1500 tualetinio popieriaus ritinėlių. Daug. Bet tiek „suvartojame“ vos per pusantros pasaulio sekundės. Kitas skaičius: kasdien popieriaus gamybai (tik popieriaus!) pasaulyje nukertama 30 tūkst. medžių. Toliau: moterys, vidutiniškai, per gyvenimą tualete praleidžia apie 32 mėnesius, vyrai – apie 25. Dar toliau: rusai bandė tualetinį popierių daryti iš nendrių. Bet taip bandyti gali tik nevykėliai: nes nendrės neatauga. Toliau: Grigiškėse popierius pradėtas gaminti 1925-aisiais. (Kiek medžių per tą laiką nukirsta?). Dar toliau: JAV kariuomenė per operacijas dykumose tankus maskuoja tualetiniu popieriumi. Ir dar: brangiausias Japonijos tualetinis popierius gaminamas iš medžių, kurie kertami Kanadoje (Po to jis dar drėkinamas švariausios upės Nyodo vandeniu). Kiek tai kainuoja?
 
Ir dar: pasaulyje retai kur berasi baltą tualetinį popierių: jis spalvinamas. Ir ne tik dėl grožio. Nes tikrai natūralus popierius niekada nebūva baltas. Ir dar, ir dar... Minčių bei sakinių raizgalynė. Galėjau šiuos faktus dailiai ir chronologiškai sudėlioti. Ir po to išvadomis bei pamokymais pasidalinti. Tačiau, ką tuomet veiktumėte jūs?
Jūs niekada neatsisakysite tualetinio popieriaus. Nes niekas iki pat šios dienos nesugalvojo, kuo jį galėtume pakeisti. Pažangiomis vadinamos šalys teigia, kad jį turėtų pakeisti vanduo. Bet lygiai prieš savaitę bariau tuos, kurie galvodami apie anūkus, negalvoja apie anūkų anūkus: tad kas brangesnis – medis ar vanduo?
 
Minčių daug, nuomonių daug. Mokslininkai ir ištisi institutai dirba. Ir tik vienai lietuviškų televizijų (argi dabar svarbu kuriai?) viskas aišku. Neseniai ji paskelbė, kad tualetinis popierius kenkia sveikatai: girdi, ant jo užsilikę išmatų pėdsakai gali sukelti išangės įplėšimus ar tapti šlapimo takų infekcijos priežastimi...
Ką daryti? Gal turėtume grįžti prie pesojų (plaunamų keramikinių plokštelių, kurias naudojo graikai ir romėnai), tersoriumų (tai Kinijoje 6-ajame amžiuje naudotos lazdelės su šluotele gale) ar ostrakų (keramikos šiukšlės, ant kurių graikai, prieš nusivalydami užpakalį, užrašydavo savo priešų vardus)? Ar grįšim?


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!