Prieš daug metų skaičiau Oskaro Vaildo Doriano Grėjaus portretą, bet nesitikėjau, kad teks pamatyti jį gyvai. Kaip gražų, šviesų veidą subjauroja patyčios, panieka, pasitenkinimas žeminant, kaip tokia gyvybiškai būtina demokratinei valstybei kritika, faktų analizė ir tiriamoji žurnalistika tapo nežabotu pasimėgavimu savo galia įminant į purvą tikrai ar tariamai nusikaltusį žmogų, aidint trolinimo malonumą atradusios minios ovacijoms. Aš esu viena iš tų į purvą įmintų gyvų žmonių, kurių pažeminimu nuomonės lyderiai lengvabūdiškai moka už savo populiarumą. Ir ta metamorfozė - iš laisvės ir pilietiškumo šauklio į Didįjį Trolį man buvo vienas skausmingiausių šių metų įvykių. Ne tik dėl to, kad praradau viltį, jog Lietuva kada nors išlips iš patyčių liūno, ne tik dėl to, kad galiausiai supratau kokia nesvarbi yra tiesa, jei ji nėra skandalinga ar šmaikšti. Tiesiog žiauriai liūdna, kad taip lengvai pasirenka tamsiąją pusę tie, į kuriuos žiūrėjai su tokia viltimi. Išmokau, kad ne lygis prašyti nesityčioti, kad prašymas įsigilinti ir suprasti priimamas kaip silpnumas, nes tiesa paskendo patyčių jūroje ir nuomonės lyderiams tiesiog nebeįdomi. Išmokau, kad tapęs politiku pasirašai nematomą kaltės deklaraciją - esu kaltas, labai kaltas, ir blogas by default. Kur kas geriau dabar suprantu medikus, kurie „visi yra kyšininkai", valstybės tarnautojus, nes „visi biurokratai yra bukapročiai tinginiai" ir daugybę kitų visuomenės grupių, kurios aptarnauja mūsų visuomenę ir nenusipelno asmeninių pasiekimų vertinimo, o tik aklo pykčio ir pasmerkimo, nes šiai visuomenei skauda. Ir ši visuomenė labai sunkiai mokosi prisiimti atsakomybę.Man nėra nieko baisiau kaip baimės paralyžiuoti žmonės. Kaip skęsti aklinoje, pykinančioje baimės tamsoje, kai bijai kalbėti, daryti, būti - nes kiekvieną sekundę bijai patyčių lavinos. Bet paskendau. Ėmiau bijoti. Nesvarbu, kad žinau, jog kolegos, bendražygiai, bendraminčiai ir visai nepažįstami nesupranta, kaip galiu bijoti, kai žinau, kad mano įstatymų projektai ir pataisos, ginantys smurto ir skurdo aukas, yra teisingi ir reikalingi. Aš bijau, kad nesugebėsiu jų apginti, nes turėti savo nuomonę, nes naudotis pasirinkimo laisve, nes sakyti tiesą tapo taip sunku. Nes nebėra noro stiebtis į šviesą. Ir gyventi be pykčio.
Mažais žingsneliais į tą pačią pusę juda akademinė bendruomenė. Nežinau, ar per drąsu svajoti, kad visa mūsų visuomenė didele balta banga pajudės savo orumo apsaugos link – atsisakys generalizuotos neapykantos visiems, kuri visų pirma nudegina mus pačius, atsisakys aklo smerkimo ir pasirinks žinojimą, domėjimąsi faktais ir konkrečias idėjas, išdrįs vietoje kolektyvinės neatsakomybės ir griovimo pasirinkti asmeninę atsakomybę ir kūrimą. Išdrįs pajudėti link gyvenimo be pykčio. P.S. Mano naujametinis pažadas sau toks ir yra. Nepasiduoti pykčiui ir neišsigąsti. Ir išdrįsti dirbti toliau. Nes vilties reikia. Negalima be vilties.Užtat toks gyvybiškai svarbus yra Lietuvos medikų sąjūdis. Užuot visi emigravę ten, kur mediko atlyginimas adekvatus, o įžeidinėjimai nėra duona kasdieninė jie nepaisė stigmos ir neužsidarė neapykantoje. Jie susibūrė, susivienijo – ne tik su kolegomis, bet ir su pacientais, ir prisiėmė atsakomybę už pokyčių skatinimą. Mes galime ir norime dirbti, tačiau reikalaujame, kad nebūtų žeminamas mūsų orumas. Summa summarum tokia jų žinia.
Komentuoti: