Prieš trejetą dienų viename pagrindinių Lietuvos kelių į stovintį ekskavatorių atsitrenkė daugiau kaip šimto kilometrų per valandą greičiu ta pačia kryptimi lėkęs automobilis. Kliūčių aplenkimui nebuvo: kelias visiškai tuščias, ir net saulė švietė iš nugaros. Tačiau be aukų neapsieita.
Apie senąjį įvykį. Jis toks ryškus, kad daugelis iki šiandien pamena: iš užmiesčio atriedėjęs autobusas ties raudonu šviesoforo signalu nestojo, o po sekundės prie namo sienos prispaudė tris ėjusius šaligatviu. Jie neišgyveno. Gyvas likęs vairuotojas teisme aiškino, kad jam suskaudusi širdis, o po to aptemęs protas.
 
Neturiu nei teisės, nei pareigos skleisti sąmokslo teorijų. Bet pasvarstymai, jei kada nors esate girdėję apie Želino ligą, galimi. Neurologai ir psichiatrai ją dar vadina narkolepsija. Tik nepasiduokite priešdėlio įspūdžiui: narkotikų istorijoje – nė kvapo. Ir galimas dalykas, kad tą ligą (na, bent jau pirminę jos formą) po kelių minučių bandysite ir sau pritaikyti. Sakote, kad ne? Tuomet atsakykite, kiek kartų beskonį filmą arba eilines nuobodžias TV žinias žiūrėdami, ėmėte ir akimirkai „atsijungėte“? Akimirkai. Bet po to gi pasipurtėte ir... žiūrėjote vėl.
 
Nieko neatsitiko? Anaiptol! Mieguistumą dienos metu ar vakarui įpusėjus esame pajutę kone kiekvienas. Bet tikrai ne kiekvienas tai vertins kaip ligą ar jos pradžią. Kad nereikėtų po medicinos istorijas kapstytis, trumputė informacija iš storų knygų: pirmasis, aprašęs ligą dar 1880-aisiais buvo prancūzas Eduardas Želino. Tai jis pirmas atkreipė dėmesį į pacientus, kurie pasakojo apie visą dieną juos kankinantį mieguistumą ir kartais net pačiame vidudienyje atsirandančias nepaaiškinamas haliucinacijas. Taip pat – apie juos ištikusius momentus, kai akimirksniui ar dviem pasirodė, jog nebegali kontroliuoti nei rankų, nei kojų. Apie pastaruosius du teiginius – tik prabėgome: nes vėliau buvo nustatyta, jog tos vidudienio haliucinacijos ar rankų, kojų nevaldymas yra tik gimininga narkolepsijai liga. Vėliau ji buvo išskirta, ir nūnai turi kitą vardą – katapleksija. Bet tęskime apie tai, kas įdomiausia – nekontroliuojami akimirksniniai užmigimai. Nebūtinai prie televizoriaus ar vairuojant. Tai gali atsitikti ir miško keliuku einant (jei taip jau buvo, tai, turbūt, pasirodė, kaip iškirptas filmo kadras), arba – net valgant (ar ne iš čia kilo posakis apie burnoje įstrigusį kąsnį?).
 
Bet gal nuraminsiu: ne kiekvienas įstrigęs kąsnis ir ne kiekvienas staiga užpuolusio miego šuoras yra narkolepsija. Kaip atpažinti ligą?
Geriausia, žinoma, atpažins neurologas. Patarimą duos ir šeimos gydytojas. Bet ir jūs neturėtumėt viskuo – ir net gi šiuo rašiniu – aklai tikėti.
 
Ką tik viename leidiny perskaičiau apie kritusį skaitytojų pasitikėjimą lietuviškąja žiniasklaida. Taip, skaitytojai tiki, kad nuobodžios paskaitos metu studentai dažnai užmiega. Ir taip, jie niekaip negali patikėti, kad vienoje Kauno aukštųjų mokyklų – vidury skaitomos paskaitos – užmigo dėstytojas! Bet ir antrasis teiginys yra tikrų tikriausia tiesa: paskaitininkas sirgo (gal ir tebeserga) narkolepsija. Ir miegojo jis paskaitos metu neilgai: na, gal 20 sekundžių. Studentams smagu, jie apie tai mielai pasakoja. Bet, ar kikendami galvoja apie tai, kas būtų įvykę, jei tas pilietis tuo metu būtų automobilį vairavęs?
 
Trumpa instrukcija, kaip neuroleptiką atpažinti. Dažniausia tai jūsų kaimynas ar bendradarbis, kurį viršininkas nepelnytai retkarčiais pavadina tinginiu. Jis „tingi“ ne ištisą dieną, bet tam tikromis valandomis. Bet jis nėra tinginys. Jis – ligonis. Tiesa, būva įvairių ligos formų: kartais tas kaimynas ilgai ir keistai tvarko savo daiktus. Kartais – vairuoja automobilį į nenumatytą vietą ir nebežino, kodėl čia atvažiavo. O kartais – kas lengvai pastebima – ima keistai ir nerišliai tarti žodžius. Sustabdykite jį! Prisilieskite prie jo! Ištarkite švelniai jo vardą! Jis atsibus (!). Ir viskas toliau bus, kaip buvę.
 
Tiems, kuriems detalesnio paaiškinimo reikia – vienas medicininis sakinys: taip būva pacientams, kurių organizme yra per maža hipokreatino koncentracija. O hipokreatinas yra neurocheminė medžiaga, reguliuojanti miego ir pažadinimo ciklą.
Bet puikiai žinau: ne šito sakinio jums reikėjo, o šiaip – ketvirtadienio įdomybių. Prašome: labai retai, bet narkolepsija ištinka ir šunis. Vakarų Devone (Anglija) gyvenantis fotografas Trevoras Gliddonas pasakoja apie koli veislės kalytę Mabel: „Jai tai atsitinka. Žaisdama su kitais šunimis, kai susijaudina, ji dviem ar trims minutėm užmiega. Ir būna nelaiminga, kai prabudusi kitų šunų neberanda...“
 
O dabar apie tai, ką rasite tik itin retoje knygoje. Narkolepsija sirgo ir Leonardas da Vinči. Nuolatinė mieguista būsena pradėjo jį persekioti po to, kai įkvėpimo ieškodamas trejetą metų praleido vienų dvaro rūmų požemiuose. Jis net akimirkai neišlįsdavo iš balanos šviesos į saulę, ir, sako, būtent ten sukonstravo pirmąsias pasaulyje žirkles. Bet nebūtų jis menininkas ir išradėjas: ir į dienos šviesą išlindęs, šalia tapybai paruoštos drobės sukonstravo supamą kėdę, o šalia pasidėjo popieriaus lakštą bei pieštuką. Ir, kai tapant užeidavo miego priepuolis, Leonardas griūdavo į savo sūpuokles. O pakirdęs imdavo pieštuką ir braižydavo sapne matytas idėjas. Kas šiandien patikrins? Tačiau pasaka ne tik graži. Mūsų rašinyje ji dar turi ir tęsinį.
 
Prancūzų bei italų medikai, kartu tyrinėję narkolepsiją, šioje ligoje sugebėjo įžvelgti ne tik bėdas ar grėsmes, bet ir talentus. Sorbonos ir Bolonijos universitetuose buvo surengtas ilgai trukęs įvairiapusis 185 narkoleptikų tyrimas. Nustatyta: tai gerokai kūrybiškesnės už vidutinybes asmenybės. Įdomesnis ir originalesnis, palyginti su nesergančiais piliečiais, yra jų mąstymas. Tyrimų rezultatams visiškai pritarta ir britų žurnale „Brain“: teigiama, kad trumpalaikio miego fazės ir paradoksinis miegas ne tik skatina kūrybiškumą, tačiau ir įgalina kontroliuoti svajonių turinį.
 
Kadangi pastaroji frazė yra kiek miglota ir gali būti neteisingai suprasta, šio rašinio autorius privalo jus sugrąžinti į žemę.
Paprasta, gyvenimiška ir patirtimi patvirtinta žinia: kuomet Žemaičių plentu grįšite iš Palangos ir jums ims merktis akys (važiuojant į kitą pusę jūros link taip niekuomet nenutinka), stabtelkite. Aikštelėje bent 10 minučių pamiegokite! O tada – pirmyn!

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!