Reforma veja reformą, tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog tampame bandomaisiais triušiais. Po sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotų „maisto tikrinimo reidų“ Lietuvos ligoninėse bei ugdymo įstaigose, sveikatos apsaugos ministras pareiškė, jog visą vaikų mitybą reikia nedelsiant keisti. Ir kardinaliai. Čia su Aurelijumi Veryga visai nesutikti negalima. Išties, vaikai vartoja pernelyg daug cukraus, transriebalų, šlamštmaisčio. Jei tai valgyti leidžia tėvai – viena, tačiau kai tai parduodama mokyklos bufete – jau visai kas kita.
Tačiau tiek to pritarimo ministrui ir tėra. Neseniai Aurelijus Veryga pareiškė, kad mokyklose nuo rugsėjo bus draudžiama naudoti sviestą, nes, neva, sviesto vartojimas vaikystėje gali daryti įtaką žmogaus potraukiui alkoholiui ateityje. Skamba kaip istorija iš kosmoso, tiesa? Į gydytojų „skambinimą varpais“, kad tokie pakeitimai stipriai pakenks vaikų sveikatai, nes jau seniai moksliškai įrodyta, kad margarinas yra stipriai perdirbtas produktas, kurio neturėtų būti nei vaikų, nei suaugusiųjų valgiaraščiuose, numojama ranka.
Sveikatos apsaugos ministerija aiškina, jog jų parengtame projekte buvo siūloma riboti gyvulinės kilmės riebalus, o pieno riebalus iš viso uždrausti. Vaikams nurodyta tiekti tik pasterizuotą, ne didesnio nei 2,5 proc. riebumo pieną. Ministerijos atstovai įsitikinę, kad didžiausia problema yra visuomenės žinių stoka, neva, sviestas yra natūralus, o margarinas – sintetinis. Sunerimę tėvai ir specialistai visą šį mitybos keitimo vajų net ėmė vadinti „sviesto pabaiga“.
Pažiūrėkime iš arčiau – kiek teisybės dėl naujo ministerijos siūlomo valgiaraščio? Tėveliai negalės vaikams į mokyklą įdėti užkandžių. Na, nebent tai būtų uogos ir vaisiai. Vaisių ir daržovių nestigs ir mokyklos pietų meniu. Jie turės pakeisti iki šiol tokias populiarias picas ir makaronus. Sriubos, bulvės ir sultys įvardijami kaip blogis, todėl jų kiekiai turi būti ženkliai sumažinti. Be kita ko, buvo pasiūlyta dar viena įdomi alternatyva: vaikams, neva, reikia suvalgyti kuo daugiau grūdinių kultūrų, todėl naujuose valgiaraščiuose patiekalus iš mėsos siūloma pakeisti, pavyzdžiui, kotletais iš kruopų arba cepelinais įdarytais grikiais. Toks pasiūlymas jau ne tik, kad sunkiai suvokiamas dietologams, bet ir medicininio išsilavinimo neturintiems moksleivių tėveliams.
Tačiau gal naujus planus peikiu be reikalo? Galbūt dažnai kritikuodami Lietuvą, nepastebime, kad kitose valstybėse blogybė veja blogybę? Štai Italijos ugdymo įstaigose buvo „įvestas“ planas vaikus maitinti tik dietiniu maistu dėl masinio nutukimo. Na, tokia jau ta italų virtuvė – soti ir gausi, todėl iš vaikų meniu buvo griežtai eliminuotos picos, makaronai, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, privalomi liko pieno produktai, neuždrausti ir ledai.
Tuo metu Suomijoje ypač daug dėmesio skiriama daržovėms – virtos garuose ar keptos ant grilio, jos yra dienos raciono numeris vienas. O štai kaimyninėje Lenkijoje labai populiaru pusryčius atsinešti dėžutėse, kuriose būna sumuštiniai, vaisiai, pyragas. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai vaikai mokyklose mėgaujasi bufete parduodamais laimikiais: saldžiais gėrimais, bulvių traškučiais, batonėliais.
Yra ir kita medalio pusė, kurią pripažįsta patys Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai: daugelyje rajonų aplink mokyklas yra ir maisto prekių parduotuvės ar kioskeliai. Juose neretai būna ir pigiau nei mokyklų bufetuose. Tad, pasigedę „valgomo“ maisto mokyklose, vaikai per pertraukas dažniau lankysis aplinkinėse parduotuvėse ir valgys ką panorėję. Patikras valgyklose atlikę specialistai pastebėjo, jog jei moksleiviui maistas neskanus, jis geriau liks alkanas nei suvalgys nemėgstamą patiekalą.
Kitas aspektas – jei vaikai vienaip valgo namuose, ar mokykla gali juos perauklėti? Daugumą įpročių vaikai atsineša iš namų, ne išimtis ir mitybos ypatumai. Jei namuose tėvai leidžia lietis kokakolos „upėms“ ir vykti traškučių „šventėms“, kelios valandos mokykloje, valgant sveikai, nieko nepakeis. Manau, kad reikėtų pradėti nuo pamokų ar kursų tėvams, kuriuose jie būtų mokomi valgyti taip, kad po kelių dešimtmečių netektų kreiptis į gydytojus dėl ligų, atsiradusių dėl netinkamo maisto.
Mokyklų, darželių bendruomenės dažnai organizuoja įvairius elgesio su vaikais, tarpusavio bendravimo mokymus, tad būtų sveikintina papasakoti ir apie maistą. Kita vertus, į kraštutinumus, kaip antai, kruopų kotletai ar sviesto atsisakymas, pulti nereikėtų. Psichologai net baiminasi, kad mokykla ir taip nėra ta vieta, į kurią vaikai noriai eina, tad neskanus maistas per pietus gali dar labiau atgrasyti.
Be kita ko, gali ir dar labiau padidėti socialinė atskirtis, kai socialiai remtini vaikai privalės valgyti mokyklos patiektą maistą, o kiti – galės nubėgti į šalimais esantį kioskelį ir nusipirkti ledų. Išties, net nepagalvojame, kiek įvairių aspektų turi maitinimo tema.
Maistas – vienas gyvenimo malonumų, todėl reikia mokytis vertinti tai, kas tikrai kokybiška. Mano galva, vyriausybės reformose turėtų būti daugiau kalbama apie jaunimo įtraukimą į sporto programas. Teisingas gyvenimo būdas – kelias į sveiką ateitį. Valgiaraščio korekcijos – ne į blogą, bet radikalūs draudimai apriboja žmogaus teisę rinktis.
Darius Razmislevičius, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas
Šaltinis: lsdp.lt
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: