Išvados buvo įdomios. Ir, beje, keiksmažodžiai rinktiniai. Nes niekas nė neįtarė, kad po daugelio metų kas nors bandys tą negirdimą kalbą šifruoti. Bet mes šiandien - ne apie tai.
Tik nepagalvokite, kad dabar pradėsiu rašyti apie ŠSD, kairės rankos AKS, SpO2 arba baltymų elektrofarezę. Nenoriu, kad tūlas kardiologas tik šypteltų ir toliau nebeskaitytų. Kita vertus, kaip daug kontaktų su medikais turėjęs pacientas galėčiau tapti naujo žurnalistinio žanro – ligų istorijų ir anamnezių publikavimo - pradininkas. Geltonųjų puslapių klestėjimo laikais (tie laikai yra dabar) skaitytojų rasčiau. Tik prašau nemanyti, kad anamnezė būtinai turi būti siejama su jūsų pavarde ar liga: galima gi aprašyti jūsų šeimos, jūsų profesijos arba net jūsų automobilio anamnezę.
Įžanga kiek per ilga. Bet reikalinga, idant suprastumėt esmę. O ji – čia pat. Jau kitam sakiny.
 
Ateina į palatą gydytojas ir sako leisgyviam lovoje gulinčiam: „Pone Antanai, jau tiek ir tiek savaičių jus gydome. Padarėme viską, ką galime. Tačiau medicina bus bejėgė, kol jūs pats jai nepadėsite.“
Ko čia trūksta ir kas liko „už kadro“? Trūksta vieno gydytojų sakinio. Na, pavyzdžiui: „Žmogau, prisidėk ir tu prie mūsų darbo, padėk mums ir – kartu – sau“. O žmogutis guli akis į lubas įrėmęs ir nieko nenori, nes nesupranta, kaip jis gali sau padėti tada, kai profesorius jau nebegali. Todėl dabar pamokysiu jį. Arba jus, jei kada teks (žinoma, to nelinkiu) kurį laiką taip pagulėti.
 
Reikia prisiversti ir vos keletą žingsnių pažengti. Arba artimųjų paslaugos paprašyti. Nes jau po keturių dienų neskusta barzda daro jus nebemielą. Ne tik daktarui, sesutei, profesoriui, bet ir sau. Ir todėl vieno Gydytojo (didžioji raidė čia atsirado neatsitiktinai) prieš daugel metų išgirstą mintį pateikiu pažodžiui:
- Jei kovos su liga nuvargintas ligonis nebeiškenčia ir paprašo nuskusti barzdą ar pats bando tai padaryti, jei skausmų nukankinta ir vos pajudanti ligonė išdrįsta pažvelgti į veidrodį arba – dar geriau! – paprašo paduoti jai lūpų dažus (!), mes žinome: liga jau traukiasi! Ir viskas bus gerai.
Tai ir yra nemedicininis medicinos ženklas. Pozityvus. Bet yra ir mažiau pozityvių. Ir ne tik nuo ligonio priklausančių.
 
„Greitoji“ į priėmimo skyrių, esantį Vakarų Lietuvoje, naktį atvežė žuvimi apsinuodijusį ir dažnai per televiziją rodomą Vilniaus valdininką. Kadangi valdininkų Lietuvoje kasdien vis daugiau, ir šito vidurnaktį niekas neatpažino: pacientas ir tiek. Dar gyvas – ir gerai. Pasakė, kad guldys, ir liepė vilktis pižamą. O pižamos kelnėse – nei gumutės, nei sagų. „Kitų kelnių neturim!“ – kaip kirviu nukirto. Ir gaila buvo, ir juokinga žiūrėti, kaip didelis viršininkas (iš Vilniaus!) koridoriumi pėsčias (neišlankstyti vežimėliai stovėjo pasienyje) viena ranka laikydamas pilvą, o kita – smunkančias kelnes pėsčias klibikščiavo į koridoriaus galą. O paskui atėjo dažniau televiziją žiūrintis daktaras ir... pažino. Kas po to? Parodė tas daktaras slaugutėms (turbūt slaugutėms) visai nemedicininį medicinos ženklą ir...
 
Ir vežimėlis atsirado, ir visai dar gražios – su visomis reikalingomis gumytėmis – pižamos kelnės. Baigėsi viskas gerai abiem pusėms. Ir viduriai susitvarkė, ir pižamos kelnes darsyk – į dar geresnes – pakeitė. Gal kokį vieną žodį teištarus. Apie tai, kad, pavyzdžiui, televiziją ligoninėse dirbantiems privalu žiūrėti. Bent jau žinias.
O dabar pasukim dar prie kitų nemedicininių medicinos ženklų.
 
Didelės Vilniaus ligoninės dienos stebėjimo palatoje (lovų tikrai per dvidešimt) darbas verda ištisą parą, o medikai sukasi it vijurkai. Tiesa, jų čia tiek pat, kiek ir ligonių. Nes dirba jaunieji daktarai. Rezidentai. O prie lašinių „pririštas“ pacientas Petras labai norėtų, kad kas nors prieitų ir vienu rankos judesiu pakeltų jo lovos galvūgalį. Nes „distancinio“ nepasiekia. Bando rezidentams pamoti. Bet jie nemato. Nes visas didžiulis būrys susispietęs viename rate kažką aptarinėja. Ir imasi nepatogiai gulintis Petras tuomet tyrinėti jaunųjų daktarų neverbalinę kalbą. Mergaičiukės daktarės gražios ir linksmai juokiasi. Garbanius rezidentas vieną po kito lenkia pirštus: kažką skaičiuoja. Aparatūra pypsi. Gretimoje lovoje guli susikruvinęs girtuoklis. Bet garsiai knarkti jam tai netrukdo. O silpno Petro balso niekas negirdi. Ir taip tęsiasi begalybę. Nes pririštas prie lašelinės visada mano, kad yra pririštas begalybei.
 
Bet paskui pakanka vos vieno visai nemedicininio medicinos ženklo: atsidaro durys pro kurias įžengia rezidentų vadovas. Ir nemažas būrys jaunų gydytojų it žvirbliai pabyra tarp išrikiuotų stebėjimo palatos lovų. Prieina netgi prie kruvino girtuoklio. Bet į klausimą, kokia jo pavardė, girtuoklis neatsako. Neatsiliepia nei lietuviškai, nei rusiškai, nei lenkiškai.
- Gal paklausk jo švediškai? – tarsi nujausdamas juokina jaunasis daktaras jaunąją daktarę.
O mes ties šia vieta stabtelkim. Ir užduokim dar vieną klausimą.
 
Jei toje didžiulėje palatoje per klegesį ir aparatūros triukšmą ligonio Petro niekas neišgirdo, kaip gi jis, Petras, išgirdo, kokius žodžius prie girtuoklio lovos tarė jaunieji daktarai? Atsakymas paprastas: iš lūpų išskaitė. Nes, kai esi lašelinės prikaustytas, tiesiog privalai tapti neverbalinės medicinos žinovu.
Beje, tie nemedicininės medicinos ženklai rodo dar vieną gan rimtą ir daug metų neišsprendžiamą mūsų sveikatos sistemos bėdą. Ta bėda plika akimi matoma kiekvienoje dienos stebėjimo palatoje ar bet kurios ligoninės priėmimo skyriuje. Tai iš gatvės surinkti susikruvinę, alkoholiu dvokiantys ir dažnai labai purvini žmonės. Tie, kurių „nemato“ policija, ir tie, kurių nenori (nes tiek vietų neturi) nakvynės namai.
 
Tai taip pat aiškus neverbalinis ženklas daktarams. Bet gydytojai privalo jo nematyti. Nes... davė Hipokrato priesaiką.
Žinau, kad pastarasis pastebėjimas per vieną dieną situacijos nepakeis. Bet kažkada – būtent per vieną dieną – didžiosiose mūsų gydymo įstaigose ėmė ir nebeliko kirpyklų.
Įtakos gydymo procesui šiandien jos gal ir neturėtų. Bet štai dėl gijimo proceso (prisiminkit Gerojo Daktaro papasakotą istoriją) – bandyčiau ginčytis...

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!