Neįgaliųjų globos namai. Ko siekiame integruoti ar izoliuoti?
Monika Navickienė
2017-03-27
Šių dienų Lietuvoje apie specializuotas globos įstaigas, kuriose globojami sergantys bei proto ir psichikos negalią turintys žmonės kalbama mažai. Atrodytų viskas būtų tarytum gerai – globos namuose atliktos rekonstrukcijos, padailintos sienos, pagerinta logistika ir visa namų infrastruktūra turėtų užtikrinti čia gyvenančių žmonių gyvenimo kokybę ir kasdieninių poreikių patenkinimą.
2010 m. Lietuva ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją. Taip įsipareigojo ir prisiėmė atsakomybę įgyvendinti šios konvencijos nuostatas savo įstatymuose ir praktikoje diegti lygybės bei nediskriminavimo, prieinamumo prie visuomenės išteklių, lygybės prieš įstatymą, gyvenimo savarankiškai ir įtrauktiems į bendruomenę principus. Visgi, dažnai užsimerkiama prieš neįgalių žmonių teisę į privatumą ar net savarankiško gyvenimo galimybę.
Remiantis Jungtinių Tautų Neįgaliųjų konvencijos 19 straipsniu apie Gyvenimą savarankiškai ir įtrauktį į bendruomenę, Lietuvoje buvo atlikta socialinės globos sistemos analizė, kurią įvertino ekspertai. Paaiškėjo, kad Lietuvoje egzistuoja stagnuojantis požiūris į neįgalių gyventojų teises gyventi savarankiškai ir įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.
Specializuotose globos įstaigose gyvenantys asmenys nuolat gauna visapusišką aptarnavimą, tampa priklausomi nuo dienotvarkės. Taip pat tokių įstaigų specifika neskatina gyventojų naudotis bendruomenės paslaugomis, nesukuria paskatų kurti savo gyvenimą patiems ar net mąstyti apie ateities darbą, rūpintis asmenine buitimi ar valdyti savo lėšas.
Taip psichikos negalią turintys asmenys pamažu praranda savęs aprūpinimo įgūdžius, motyvaciją augti ir tobulėti, o blogiausia – ilgainiui jie tampa savitikslės sistemos sraigteliais, iš kurios pasprukti tampa beveik nebeįmanoma. Negana to, kelių šimtų neįgaliųjų apgyvendinimas viename pastate bei dalinimasis viena palata pažeidžia šių žmonių teisę į privatumą bei orumą.
Atsižvelgus į esamą padėtį ir įvertinus specializuotuose globos institucijose gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės lygį, reikėtų kuo skubiau imtis prevencinių veiksmų pažeidimams užkirsti kelią.
Vienas iš pradinių žingsnių atvirumo link galėtų būti globos namų gyventojų skatinimas naudotis bendruomenės paslaugomis. Remiantis tarptautine praktika bei ekspertų rekomendacijomis, mūsų siekis turėtų būti institucijas keisti šeimos ar namų modeliu. Geriausias paplitusios blogos praktikos pavyzdys – globos namuose įsteigti specialūs kirpėjų etatai ar įkurti laisvalaikio centrai. Tokio centralizuotų paslaugų paketo psichikos negalią turinčių žmonių globos namuose neturėtų būti. Kodėl tokių paslaugų negalima suteikti miestuose ar miesteliuose įsikūrusiose įstaigose? Juk vien stacionari globa išstumia žmones į bendruomenės paraštes ir atriboja nuo visuomenės.
Žmogus nebemoka pritapti prie teikiamų viešųjų paslaugų, statinių ir struktūrų, kurie nėra pritaikyti individualiems jo poreikiams. Būtent todėl, norint užtikrinti, kad šie žmonės galėtų gyventi savarankiškai ir dalyvauti bendruomenės gyvenime, reikia plėtoti alternatyvių paslaugų spektrą, planuojant stacionarių ilgalaikės globos namų decentralizaciją ir dėmesį perkeliant į ilgalaikius sprendimus.
Psichinę negalią turintiems žmonėms nereikia papildomos infrastruktūros, jiems reikia papildomų rankų ir balso, kurie padėtų integruotis į visuomenę. Galėtume atsigręžti į Didžiosios Britanijos sėkmės pavyzdį, kurioje kiekvienas žmogus su negalia turi asmeninį pagalbininką arba kitaip – atvejo vadybininką. Tai socialinis darbuotojas, kuris padeda integruotis į bendruomenę, tačiau už globojamąjį neatlieka jo kasdieninių darbų. Toks palaipsninis perėjimas nuo gyvenimo globos namuose prie naudojimosi bendruomeninėmis paslaugomis, o vėliau į pilnavertę integraciją visuomenėje skatintų psichikos negalią turinčių žmonių savarankiškumą ir užtikrintų jų teises į privatų gyvenimą.
Dar vienas postūmis didesnei neįgaliųjų integracijai į visuomenę – darbo galimybių atvėrimas ir žmonių su protine negalia skatinimas dirbti. Apsilankius globos namuose galima pamatyti be galo daug rankdarbių, kokybiškų keramikos dirbinių, piešinių ar net drabužių. Šių institucijų gyventojai geba sukurti net didelės meninės vertės turinčius dirbinius. Deja, šis potencialas nėra plėtojamas, o užsiėmimai skirti tik praleisti dienai. Geriausiu atveju, kūriniai eksponuojami parodose, kurios neretai vyksta tose pačiose globos namuose. Su mūsų visuomenės pagalba ir palaikymu žmonės su protinėmis negalėmis galėtų dirbti, o svarbiausia užsidirbti, kurdami savo gyvenimą bendruomenėje.
Monika Navickienė - Seimo narė
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: