Kuo labiau pasitikite: šeimomis, kurių absoliučios daugumos triūsu auga mūsų valstybė, ar valdiška sistema, kurioje, šalia sąžiningai dirbančių socialinių darbuotojų, „atsirado“ neklystančiųjų ir nebaudžiamųjų kastai save priskyrusių  įtakingų „profesionalų“, kurie su viršininkišku noru siekia priversti visus gyventi pagal jų supratimą? Mano manymu, pastarųjų dėka įgyvendinant šį įstatymą nukeliauta ne į ateitį, bet į sovietmetį primenančią praeitį.
 
Turime dvi stovyklas. Viena – absoliuti dauguma organizacijų, atstovaujančių šeimoms ir tėvams, krikščioniškos organizacijos bei tūkstančiai internetiniame tinkle susiorganizavusių sunerimusių tėvų. Kitos pagrindą sudaro pastarosioms oponuojančios LGBT ideologiją palaikančios organizacijos, NVO, savo profesine veikla susijusios su vaikų globa bei organizacijos, gaunančios paramą iš įvairių fondų, propaguojančių „modernias“ vaikų teisių „apsaugos“ sistemas. Antroji, matyt išlaikydama geriausių sovietmečio propagandistų taisykles, kaltina pirmąją noru smurtauti prieš savo vaikus,  nors pati net vaiko atskyrimo nuo tėvų smurtu nelaiko. Keistai nuskamba šios pusės žmogaus teisių aktyvistų argumentai apie kitų smurtavimą, žinant, kad būtent jiems „humaniškos“ žmogžudystės – eutanazijos – taikymas seneliams ir negimusios gyvybės žudymas – nėra smurtas, bet žmogaus teisė…
 
Man būti Lietuvos šeimų pusėje reiškia pripažinti, kad šeimos garbingai išlaikė sunkiausius istorinius išbandymus ir nusipelnė pagarbos, o ne būti ideologinių aktyvistų išvadintos „atsilikusiomis“. Būtent jos turi ko pamokyti to nepatyrusias kitų šalių šeimas. Jos iškovojo galimybę mums būti laisviems, jos stengėsi atsilaikyti prieš sovietų aktyvistų  propagandos primetamą supratimą kaip auklėti savo vaikus. Jos nenori, kad valstybė dirbtinai ardytų šeimas dėl visiems pasitaikančių nedidelių netyčinių auklėjimo klaidų.
 
Jos nori priminti mūsų politikams, kad šeima yra mūsų valstybės pamatas. Jos jau žino, kas būna, kai prievarta ugdomi komunizmo statytojai. Jos nori, kad už kiekvieną pastabą nebūtų „geradarių“ paskųsti „tarnyboms“ , kurios „dėl dialogo“ laikinai paimtų jų vaikus ir  to nelaikytų tarnybų smurtavimu. Jos nenori, kad gerosios tetos ar dėdės, pagal jų įsivaizduojamus ar tik jiems pasiekiamus gerovės standartus atiminėtų vaikus iš tokių standartų neatitinkančių. Jos nori priminti „vakarietiškų“ standartų propaguotojams, jog vaikui saugiau augti šeimoje, kurioje yra daug meilės, pagarbos ir savitarpio pagalbos, o ne krūva beveik negyvenamų be žmogiškos šilumos kambarių ir prabangių mašinų. Jos nenori, kad susikurtų savitikslė įstatymo spragomis besinaudojanti vaikų „perskirstymo“ sistema, kai net ir ženkliai sumažinus asocialių šeimų skaičių, laikiniems globėjams gali prireikti vis naujų  vaikų paimtų jau dirbtinai sugalvotais pretekstais. Šeimos nori matyti valstybę kaip pagalbininkę auginant vaikus šeimoje.
 
O gal mes norime, kad vaiko teisių specialistais būtų gąsdinami mūsų vaikai? Jeigu taip nutiks, ar tai padidins mūsų žmonių norą aukotis dėl savo valstybės? Ar tai ne šalies saugumo klausimas?
Taigi, gerbiamas Ministre, būti tėvų, šeimų pusėje sprendžiant vaikų teisių apsaugos klausimus, mano manymu, reiškia atitinkamai pataisyti įstatymą, išsklaidant tėvų pagrįstus nuogąstavimus, o neapsiriboti tik iš esmės atvejo vadybos procedūras reglamentuojančių įstatymo pataisų pateikimu Seimui.