Emigracija yra problema Nr. 1
Apklausose gyventojai emigraciją įvardina kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos problemų, šalia mažų atlyginimų, nedarbo, korupcijos. Pridėjus neigiamą gimimų-mirimų santykį ir menką grįžtančiųjų skaičių, peršasi labai paprasta išvada – Lietuva nyksta.
Kol kas šis procesas mažai jaučiamas miestuose, tačiau vis akivaizdesnis kaimuose ir mažuose miesteliuose. Lietuvoje yra jau ne viena mažesnio miestelio gatvė, kur nebegirdėti taip įprasto kaimiško vaizdo – vaikų spygavimo, šunų lojimo ir kaimynų pašnekesių. Stovi namai, yra gatvės apšvietimas, bet gyventojų ne.
Atrodo tokia svarbi problema, kaip tautos nykimas, turėtų būti politikų darbotvarkėje ir ne šalutiniu klausimu, bet viena iš pagrindinių temų. Demokratinėse visuomenėse politikų darbotvarkės sudaromos pagal tai, kas rūpi rinkėjams. Tačiau iki šiol emigracijos tema jokiame oficialiame posėdyje, nei Seime, nei Vyriausybėje nebuvo aptariama jokios valdžios, nei kairiųjų, nei dešiniųjų. Politikai linkę šio klausimo nekelti.

Puota maro metu
Tam yra dvi priežastys. Pirma, kuri man yra įvardijama, kai siūlau apie tai diskutuoti, yra politikų bejėgiškumas. Jeigu emigracijos reiškinys būtų įvardintas kaip problema, paaiškėtų, kad politikai jos negali išspręsti ir net neturi jokių idėjų. Būtų sukeltas šurmulys ir konstatuota, kad nėra jokių efektyvių būdų jai sustabdyti.
Bet ne vien dėl idėjų ir valios trūkumo apie emigraciją nekalbama. Antra priežastis, yra gilesnė. Jeigu valstybė politikų lūpomis pripažintų, kad gyventojų šalyje mažėja ir kai kurie miesteliai, ar net savivaldybės yra pasmerktos išnykti, tai būtų galima suabejoti dabartiniu Vyriausybės kursu.
Valstybė inertiškai kuria tariamą plėtrą, kuri iš tikro tėra miražas arba savanoriškas svaiginimasis iliuzijomis. Daugiau vandentiekio, daugiau kultūros namų, daugiau baseinų ir bibliotekų, daugiau soc. paslaugų, daugiau kelių, daugiau sporto salių ir t.t. Ten, kur gyventojų mažėja kasdien. Ar tokia politika yra racionali? Ar tai nėra saviapgaule grįstas paprasčiausias pinigų švaistymas?
Valstybėje visiškai neplanuojama ir neprognozuojama, kaip ateityje atrodys valstybė ir jos regionai, kas mokės pensijas daugybei pagyvenusių žmonių, kas plaukios tuose ištuštėjusiuose baseinuose ir kas valys tuos tūkstančius kilometrų kelių provincijoje?

Izraelio pavyzdys
Negaliu sutikti su teiginiais, kad nereikia kalbėti apie emigraciją ir nieko negalima padaryti. Tikras pavyzdys, kad galima sukurti valstybę net rodos negyvenamoje dykumoje, yra Izraelis. Dabartinė moderni šalis gimė tiesiog iš idėjos. Tam nereikėjo jokių „trijų, lyg įgimtų dalykų“ – nei bendros kalbos, nei tėvų žemės, nei papročių. Vienintelė reikalaujama izraeliečio savybė, kad jis pats tikėtų, jog yra izraelietis.
Lietuviais prisistatančių asmenų pasaulyje yra ne mažiau negu Lietuvoje gyventojų, vien JAV arti milijono. Po keliasdešimt tūkstančių kiekvienoje Pietų Amerikos šalyje, Sibire, Australijoje, Ukrainoje ir kitur. Tokių šeimų giminaičiai, taip pat išeiviai iš mūsų tradicinių tautinių bendruomenių. Litvakų Pietų Afrikoje per 80 tūkst., dar daugiau jų tame pačiame Izraelyje, arti 100 tūkst. vilniukų ir jų palikuonių Lenkijoje. Tai jau didelė bendruomenė arba tikslinė grupė, kuri sudaro didžiąją Lietuvą. Tereikia mūsų valstybės pastangų skatinti juos grįžti į Lietuvą.
O gal tai utopija? Tačiau kodėl Izraelis sugebėjo startuoti, pakilti ir suklestėti turėdamas dar silpnesnius pagrindus? 1950 m. šalyje gyveno vos 1,3 mln. gyventojų, 1970 m. jau 3 mln., 1990 m. 4,8 mln., o šiemet net 8,2 mln.
Galbūt Lietuva mažiau patraukli JK ar Norvegijoje gyvenantiems lietuviams, tačiau tikrai turi ką pasiūlyti Lotynų Amerikos, PAR ar Sibiro gyventojams. Geriau pergalvotume, ar nevertėtų vietoj statomų naujų kultūros namų provincijoje skirti lėšų emigrantų repatriacijai? Ar mūsų pilietybės, darbo ir gyvenimo laisvių politika, socialinė apsauga yra atvira ir palanki grįžtantiems? Izraelio valstybės pareigūnai sutinka repatriantą jau oro uoste, mums to vertėtų pasimokyti.
 
Lietuvai gresia išnykimas 
Toks Izraelio modelis yra vienintelė galima išeitis mūsų šaliai. Kuo ilgiau mes užsimerksime prieš dabartinę emigraciją, kuo ilgiau vaizduosime šalies plėtrą ir ignoruosime gyventojų mažėjimą, tuo sunkiau bus išsaugoti valstybę.
Jeigu nedarysime nieko, Lietuva susidurs su socialine bomba, kai darbinga karta nebepajėgs išlaikyti nedirbančių, bus vis sunkiau išlaikyti išplėtotą infrastruktūrą. O jeigu atsiversime laisvai imigracijai, kils labai didelė abejonė ar lietuvių tauta išsaugos savo valstybę. Užtektų, kad Vilniuje, kaip kokiame Mančesteryje ar Birmingeme, azijiečiai musulmonai sudarytų tokią dalį gyventojų – ir jau bus galima abejoti, kad Lietuvą kurią lietuvių tauta. Kuomet valstybei graso tokie didžiuliai iššūkiai, piliečiai iš politikų privalo reikalauti aiškių veiksmų, o ne tylos.