Taip jau sutapo, kad antradienį per kelias valandas susidūriau su trimis skirtingais požiūriais į procesus, vykstančius Lietuvoje. Važiuodamas į darbą per LRT radiją klausiausi interviu su premjeru Sauliumi Skverneliu, o vėliau skaičiau Rimvydo Valatkos pastebėjimus, kad „valstiečius“ pražudys jų arogancija ir Andriaus Tapino kontrargumentus, jog bestuburė opozicija bent jau šiuo metu nekelia jokios grėsmės „valstiečiams“.
Iš R.Valatkos komentaro sužinojęs apie Seimo nario Dainiaus Kepenio vizijas, kaip gerinti lietuvių sveikatą, iš pradžių pagalvojau, kad autorius perlenkė lazdą ir jo plunksną ėmė vedžioti fantazijos ranka. Klydau. Draugas Kepenis tikrai rengia Sveikatos stiprinimo politikos gaires. Dalį jų galima rasti interneto portale 15min.lt. Man tai primena istoriją, kai šviesaus atminimo Vladas Šakalys už antisovietinę veiklą eilinį kartą atsidūręs lageryje, nusprendė apsimesti psichiškai nesveiku ir lagerį iškeisti į psichiatrinę ligoninę.
Planas pavyko: beveik metus jo barako gultą pakeitė ligoninės lova, vėliau dar pusmetį jam teko įrodinėti, kad yra sveikas, nes aktorystės meną buvo įvaldęs profesionaliai. Jei neklystu, Vladas Šakalys apsimetė sergąs šachmatine šizofrenija ir gydytojams detaliai dėliojo scenarijų, ką reikia padaryti, kad visame pasaulyje laimėtų Komunizmas. Tiesiog reikia žemės rutulį apjuosti celofano plėvele, tuomet ant jos sienelių susikaupęs kondensatas lietumi iškris Sacharos dykumoje, o žemės ten derlingos: darbo liaudis ars, akės ir pjaus. Visi bus sotūs bei laimingi, todėl Komunizmas nugalės.
Nė vienas sovietų gydytojas su tokia kilnia aiškiaregyste nedrįso ginčytis. Kiek pamenu, vienas šachmatinės šizofrenijos požymių yra tai, kad siekiama aiškaus ir logiško tikslo, o priemonės pasitelkiamos beprotiškos.
Skaitau D.Kepenio vizijas apie privalomas valandas mankštintis, apie privalomus sveikatos pasus, apie alternatyvios medicinos įteisinimą ir vis V. Šakalį prisimenu, niekaip negalėdamas nuspręsti, kuris jų yra geresnis aktorius. Neramu tai, kad vienam fantazijų polėkis padėjo pabėgti nuo lagerio rutinos, o už kito svaigulį reikės mokėti mums visiems.
To nuoširdžiai baiminuosi, nes Andrius Tapinas yra visiškai teisus sakydamas, kad valdžion netyčia patekę naujokai su ja jau apsiprato, nemato stiprios opozicijos, todėl gali svaigti, kiek nori, bei celofanu ne tik žemės rutulį, bet ir kiekvieno piliečio galvą apsukti. Šiame kontekste nenuramina net premjero Sauliaus Skvernelio racionalumas. Jis gerai žino, kad rinkėjams svarbūs duona ir žaidimai. Žaidimų turi, davė, duoda ir duos, ypač kai šalia tupinėja kepeniai, o štai duonos kainos kilimas verčia kaktą raukti. Nepaisant garsiai ištrimituotų reformų, skaitome, kad netrukus šildymas brangs, kad biokuras brangsta, kad mėsa brangs.
Kaip tokiu atveju elgiasi protingi politikai? Jie tiesiog suranda visų bėdų kaltininką ir atiduoda minios teismui. Premjeras taikiniu dabar pasirinko didžiuosius prekybos centrus. Protingas sprendimas, dar būtų galima ir bankus papurtyti, ir draudikus pakedenti, juk jie daugumai tikrai nepatinka. Profesionaliai sudėliojus komunikaciją atrodys, kad duoną ir žaidimus garantuoja dabartinė valdžia. Tačiau jei šildymas ir malkos tikrai brangs, didžioji dauguma rinkėjų gali nusivilti, gal todėl premjeras palaimino leidimą daugiau miškų kirsti. Net jei „valstiečiai“ ant malkų nesuklups, politinis ruduo žada būti karštas, nes Seime iš tikrųjų daugiau arogancijos, paskui kurią Vyriausybės „profesionalai“ nebesuspėja.
Ramūnas Terleckas, „Lietuvos žinių“ vyr. redaktorius
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: