Šiame tyrime atkreiptas dėmesys į psichinę apklaustųjų būklę. Paaiškėjo, kad pasitenkinimas gyvenimu, laimė yra tvirtai susiję su ja, kad bendra subjektyvi gerovė reiškia ir gerą psichinę būklę. O psichinės būklės sutrikimai dažnai sukelia stipresnį nepasitenkinimo, nelaimės jausmą nei nedarbas ar net skurdas.
Surinkę ir susisteminę duomenis apie BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą, raporto autoriai galėjo atlikti matematinius skaičiavimus, įvertinti, kuris laimę mažinantis veiksnys (skurdas, nepakankamas išsilavinimas, nedarbas, vienišumas, fizinės ir psichinė sveikata) daro žymiausią poveikį tiriamųjų laimei. Netikėta išvada - didžiausią galią pakeisti žmogaus laimę turi būtent psichinė būklė. O gal ši išvada laukta? Nes net 22 proc. pasaulio žmonių šiandieną galima diagnozuoti stipresnę ar silpnesnę depresiją arba nerimą. Be to, tokių diagnozių skaičius auga.
 
Vienų numatyta, o kitiems netikėta išvada – norint kurti laimingą visuomenę pirmiausia reikia rūpinti jos psichine sveikata Antai „panaikinus“ neturtą JAV bendras nacionalinė laimės indeksas išaugtų 1,7 proc., o pagerinus visuomenės psichinę sveikatą 5,6 proc. Panašūs rezultatai ir apžvelgus Australijos ar Jungtinės Karalystės duomenis. Toks pat rezultatas gautas ir analizuojant ekonomiškai silpnesnės šalies Indonezijos duomenis. Ir joje visuomenės psichinė būklė turi didesnį poveikį BNL nei kiti gyvenimo kokybę apibūdinantys rodikliai.
Matant išskirtinę psichinės sveikatos įtaką visuomenės laimės lygiui dera užduoti klausimą: „Kiek lėšų reikėtų jai pagerinti?“ 
 
Laimės ekonomikos pagrindas - bandymai susieti gyvenimo kokybę (šeimą, išsilavinimą, socialinę apsaugą ir pan.) su kaštais ir nauda. Todėl raporto autoriai pabandė apibendrintai apskaičiuoti, kiek pinigų reikėtų norint pakeisti vieno skurstančio, bedarbio, beraščio ar ligonio padėtį. Jie nurodo, kad siekiant išgelbėti žmogų iš skurdo Jungtinėje Karalystėje reikėtų išleisti 180 tūkst. svarų, nedarbo – 30 tūkst. svarų, suteikti išsilavinimą – 100 tūkst. svarų, o gydyti depresiją ar nerimą reikėtų mažiausių sąnaudų - 10 tūkst. svarų. Tačiau net ir šioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje psichinė sveikata nėra nei visuomenės, nei sveikatos apsaugos sistemos prioritetas.
Čia tiktų priminti, kad Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pranešime, skirtame psichikos sveikatai, formuluojama psichikos sveikatos samprata, kuri pabrėžia, kad psichikos sveikata – tai geros savijautos būsena, leidžianti individui realizuoti gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, produktyviai dirbti bei prisidėti prie visuomenės raidos.
 
Požiūrio, kad teisė į psichinę sveikatą ir gerovę yra svarbi laimės prielaida, niekas neginčija, tačiau modernių šalių sveikatos apsaugos sistemos vis dar orientuotos ne į laimės kūrimą, o į ligų gydymą; ne į priežasčių, o į pasekmių šalinimą. Todėl ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos sistemos biudžeto, o dvasinės gerovės, kuri yra būtina laimės sudėtinė dalis, kūrimas ar atkūrimas dažnai net nepaminimas tarp sveikatos politikos tikslų ir suvokiamas kaip išimtinai individuali problema. Toks požiūris ignoruoja akivaizdžius faktus - visuomenės savijauta gali būti išmatuojama, o nuolatiniai matavimai gali tapti ir tikslingesnės pagalbos kenčiantiems nuo psichikos problemų, kurie tikrai nėra laimingi, pagrindu.
 
Deja, Lietuvoje nėra nei matavimų, nei jais pagrįsto veikimo. O tai lemia išskirtinai didelius ekonominius nuostolius. Aptariant tik ribinius atvejus, kurie susiję su gyvybės praradimu, pastebėtume, kad depresijos, savižudybės, alkoholizmas, narkomanija šiandieną atskleidžia ne vienos šalies padėtį. Aiškiausiai ją parodo požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas, kuris yra nemažiau, o gal ir labiau tikslus ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP (bendro vidaus produkto) dalis, tenkanti vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių apskaičiavimais, kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe. Pagal tokius apskaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė vidutiniškai įkainuojama 5 mln. eurų, Švedijos – 2,4 mln., Portugalijos – 1 mln. Lietuvos žmonės dar 2010 m. atliktoje apklausoje patys savo gyvybę įvertino 150-300 tūkst. eurų. Tikslesnių skaičiavimų šioje, kaip ir kitose su laimės ekonomika susijusiose, srityse neturime. Lygindami su panašaus ekonominio lygio šalimis galima manyti, kad Lietuvos piliečio kaina galėtų būti apie 500 tūkst. eurų ar (ir) daugiau.
 
Sugretinus šiuos skaičius su suicidų skaičiais tenka konstatuoti, kad dėl nepakankamo dėmesio žmonių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, Lietuvoje pačiais minimaliausiais apskaičiavimais nuo Nepriklausomybės atkūrimo bent vienerių metų valstybės biudžetas prarastas dėl savižudybių. Pridėjus kitų su psichinės sveikatos stoka - alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – susijusias problemas šis skaičius veikiausiai siektų ir kelerių metų valstybės biudžeto dydžius. Išvada – arba esame išskirtinai turtingi ir galime švaistytis lėšomis arba vis dėlto turėtume pripažinti, kad visuomenės laimės lygio, laimės ekonomikos principų nepaisymas sukelia išskirtinai žymius finansinius nuostolius.