Pradėsiu nuo jau pamiršto savaitgalio: televizija transliavo gražų koncertą ir vargstantiems bei alkstantiems rinko pinigus. Suma ir tautiečių dosnumas buvo netikėtas bei stebinantis. Kas nors pasakytų, kad net ašarą spaudžiantis. Ir dosnūs pasijuto net tie, kurie nė euro nepaaukojo.
Aptarėm tai ir su profesoriumi daktaru Kęstučiu Raliu, kuris yra Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kunigas kapelionas. Jis pritarė, kad toji akcija – kaip ir kitos panašios pasaulyje šiomis dienomis vykstančios – yra graži ir reikalinga. Tik štai, praeis Šventos Kalėdos, pralėks Naujųjų sutiktuvės ir vėl – iki kitų panašių švenčių – tie pavargėliai vėl jums teiks tik negatyvias mintis. Čia - nebūtinai apie prasigėrėlius, nebūtinai apie greitųjų kreditų pinklėse kojeles įpainiojusius. Čia ir apie jokių minčių nekeliančią vienišą kaimynę: pernai jūs jos ištisus metus nepakalbinot, nepakalbinsit ir po Naujųjų...
Kunigas Kęstutis Ralys klausia: kodėl mes geručiai ir mielaširdingi esam tik per šventes? Ar tas, kuriam šiltos sriubos lėkštę gruodyje dovanojam, nenusipelnė tos sriubos – tebūnie tai šaltibarščiai - birželį ar rugsėjo gale?
Ir kapelionas pirmąsyk ištaria žodį REVIZIJA. Kadangi pokalbyje jį minėjom daugiau nei dvi dešimtis kartų, pažiūrėjau: revizija yra ūkinės ar komercinės veiklos patikrinimas, turint norą trūkumus išaiškinti bei juos ištaisyti. Bet kapelionas, atsižvelgdamas į einamas pareigas, sakosi apibrėžimą norįs patikslinti: revizija - tai ir mūsų dvasinės veiklos, moralinių nuostatų patikrinimas.
- Turbūt, kunige, jei būtų leista, revizuotumėt ir nedvasingąją prekybą dabar vykstančią Katedros aikštėje, ir tuos visuotinius kalėdinių eglių grožio konkursus?
- Anaiptol! Ar pamenat jaunystę ir tą džiaugsmą, kurį patirdavom, kuomet prie Naujametinės eglutės (kitaip vadinti tos eglės tuomet negalėjom) gaudavom vieną neišvaizdų popierinį maišelį šventinių saldainių. Revizuokim sąmonę: pripažinkim, kad laikai pasikeitė. Ir išgerkim dabar prie eglės taurę karšto (galima ir bealkoholinio, nes, sako, jo ten yra) vyno. Dėl kalėdinių eglių grožio konkursų: gerai, kad jie yra. Tik revizuokim pavydo (Vilnius-Kaunas) jausmą. Tos gražiosios eglės - tai būdas mūsų jaunai valstybei pasirodyti pasaulyje. (Kuomet su kapelionu kalbėjome, dar nebuvo paskelbta, kad Vilniaus kalėdinė eglė – gražiausia Europoje. O gi apie tai parašė – mūsų vardą pagarsino – daugelio šalių laikraščiai).
- Tiesiai šviesiai: kodėl nereikia laukti Kalėdų?
- Todėl, kad šimtai ir tūkstančiai šiandien sako (ir vakar jau sakė) kad nuo Šventų Kalėdų (arba - nuo Naujųjų metų) pradės sportuoti. Arba nebevartos tiek daug cukraus. Arba ims mesti svorį. Arba neberūkys. Arba dažniau lankys senus tėvus. Arba nesėdės feisbuke taip ilgai. Arba tikrai tikrai nebevartos alkoholio. Arba tik per Kalėdas atliks visuotinę reviziją: ir bankinių ir sąžinės sąskaitų. Ir su Seimo nariu kalbėjau: sakė, kad kitais metais jis jau kliausis tik savo nuomone, o ne balsuos taip, „kaip reikia“. Ir sveikata mes rūpinsimės. Bet – tik nuo Kalėdų (Naujųjų)... Žinote, kaip tai įvardinti vienu žodžiu? Melas. Ir todėl, - sako Kęstutis Ralys, - man patiko neseniai perskaitytas Vilniaus Š.Aleichemo gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo interviu: į patetinį klausimą, kada gi mes pradėsime gyventi geriau, pedagogas atsakė paprastai: tuomet, kai nustosime meluoti ne tik kitiems, bet ir sau.
Kartais kunigo Kęstučio paprašo pameluoti net ir ligoninėje gulinčiųjų artimieji. Kad jųjų sąžinė būtų ramesnė, jie prašo aplankyti kokį sunkiau sergantį ligonį, tačiau priduria: „Tik neišgąsdinkit jo, nesakykit, kad mes prašėm, tiesiog, papasakokit jam, kad pro šalį eidamas užsukote ...“ Bet jie nutyla, kai prašau patikslinti, o kurgi link aš ėjau... pro šalį. Ne. Pasakau ligoniui tiesą (na, beveik tiesą), kad būva dienų, kai susikaupia daug darbo, kad kitądien gal nebus laiko užsukti.
Bet dar norėčiau ne apie ligonius, o apie jų artimuosius pakalbėti. Kokie jie geručiai sunkiai sergantiems! Ir prie lovos budi, ir valgymu bando lepinti, ir...
Žinot, apgaulė ir melas (jei norit švelniau, sąžinės priekaištai) čia itin ryškiai matomi. Daug mėnesių ar net metų tie giminaičiai bei artimieji matė, jog žmogus ne visai taip, kaip reikėtų, gyvena. Bet taistėsi su jo ydomis. Neįspėjo, kad taip gali ir ligą prisišaukti. Vadinasi, be revizijos gyveno. Ir čia – jau ne apie ligonį, o apie sveikąjį. Anądien nukrito gatvėje žmogus. Gerai, kad dviese prišoko – pagelbėjo. Bet dar dvidešimt ar trisdešimt praėjo kaip pro gulintį rąstą. Čia vėl apie proginius dalykus. Nes ligoninė – tai proga aplankyti. Nes nukritusį – proga pakelti. O jei nesusirgo – aplankysiu rytoj. Jei nenukrito – tai kaip gi prieisiu paklausti, ar viskas jam gerai? Čia – kaip su tom Kalėdom: tarsi prisiminti mums artimą (ar kaimyną) tik per šventes reikėtų...
- Kokia revizija mūsų sielą betikrintų, šiandien, kunige, nėra didesnės aktualijos nei dovanos. Kalėdos primena. Ir todėl tas dovanas – net ir tiems, kuriuos tik kartą per metus prisimename – pirksime. Bet, ar nevirs tas pirkinys dar vienu melu sau?
- Keistai atsakysiu: priminsiu tai, kas pasaulyje vyksta. Iškart po Naujųjų labai pigiai vėl galime nusipirkti daug gerų dalykų. Tai – nereikalingos dovanos. (Dabar jau ir protingas dovanotojas-lietuvis prie dovanos prideda pirkimo čekį. Taip palengvinamas dovanos kelias atgal į parduotuvę). Ką tai reiškia? Vėlgi - melą. Nes, kai paklausė, kokių dovanų nori, melavai. Sakei, kad nieko nereikia. O jei tiesą pasakytum, abiem pusėm būtų geriau. Dabar gi – vėl be revizijos gyvensi. Nes kartu su Pasibaigusia Švente baigsis ne tik geri norai, bet ir jų išsipildymo galimybė.
Ką daryti, kad nepasibaigtų? Atsakydamas, turiu dar kartą – jau paskutinį – priminti Didžiąją Reviziją. Galima ją pradėti nuo minčių pertvarkos. Arba galima pradėti nuo... šaldiklio. Nes kas antra šeimininkė jau nebežino, kas ten, jo dugne. Arba galima pradėti nuo vieno euro aukos. Nes kiekvienas žino, kam norėtų paaukoti.
Bet svarbiausia yra nemeluoti sau, kad taip elgtis imsitės nuo Kalėdų. Arba nuo Naujųjų Metų. Nelaukite jų. Pradėkite šiandien.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: