Pagal gražią rašinių tradiciją prie anekdoto grįšime rašinio gale. O dabar – keletas net už pasaulį senesnių istorijų. Visos jos yra ne iš svetimo, o iš jūsų gyvenimo. Kai kurias gal net šiandien patyrėte. Pavyzdžiui, kažkur stebuklingai dingo ką tik ant stalo buvę akiniai. O gal ryte – kai nutarėte braškių krepšelį nusipirkti – iš pusiaukelės grįžote? Nes suabejojote, ar nepalikote įjungto lygintuvo. Na, ir dar Martyno Starkaus atvejis: feisbuke jis pasiskundė, kad į Nidą išvažiavo be meškerės - pamiršo. Bet ne jis vienas gi toks: šiaip jau retai alaus užsimananti ponia Onutė po vasariškos ledukų krušos ėmė ir užsinorėjo jo. Nubėgo iki parduotuvės. Joje pamatė šviežutėlį Kuršėnų vyniotinį. Tada dar prisiminė, kad kava baigiasi. Ir kefyro gal reikėtų? Tik grįžusi, tik buto duris atrakinusi prisiminė, kad... išėjo alaus.
 
Ar galime šiuos įvykėlius suvynioti į vieną popierėlį? Ir išvis kas čia per puokštė? Netrukus - detaliau. Bet pirmiausia jums teks išmokti svarbų gyvenime (ir su anūkais bendraujant) eilėraštį. Štai jis: „Ruošėsi ožys ganytis, žolę žlembt, miške vartytis“. Jei visam gyvenimui norite įsiminti vaivorykštės spalvų gamą – ir dar eilės tvarka! – ir jei norite tuo prieš draugus pasipuikuoti, perskaitykit tas „eiles“ kokį penkiolika kartų. Ir tuomet gal jau suvoksit, kad kiekvieno žodžio pirmoji raidė reiškia spalvą: Raudona-Oranžinė-Geltona-Žalia-Žydra-Mėlyna-Violetinė! Eilės tvarka! Štai šitaip turi būti treniruojama atmintis.
 
Neurologas Jokūbas Fišas sako, kad mūsų užmaršumas didėja kartu su technologijų gausa. Elektronika dabar pati suranda telefono numerį, jos žemėlapiai nuveda į reikiamą vietą. J.Fišas, Pasaulio neurologų asociacijos narys, mūsų užmaršumą įvardija kaip lengvą kognityvinį sutrikimą. Ar galime į tai nekreipti dėmesio? Neurologas atsako be užuolankų: rašinio pradžioje išvardintos „smulkmenos“ - demencijų pranašai. O demencijų kelias yra vienas: silpnaprotystės link. Ir tai jau nebejuokinga.
Jei proto daktarų bijote, bet vieną kitą savo atminties nuodėmę jau įžiūrite, tuomet jums teks pasitelkti žinynus ir kai ką sužinoti apie trumpalaikę-ilgalaikę, žodinę- vaizdinę, emocinę, mechaninę, loginę arba valingą-nevalingą atmintį. Bet žinau, kad nenagrinėsite. Nes pagrindinis klausimas, ir pagrindinė baimė - atslenka ar dar ne klastingasis Alzhaimeris? Nuraminsiu: nė vienas aukščiau aprašytasis atvejis po tuo presu dar nepatenka. Tik artėja jo link.
Ir atskira eilutė Martynui Starkui: tas meškerykočio pamiršimas rodo, kad į Nidą buvo važiuota ne žvejoti, o visai kitus tikslus turint. Na, ir amžius gi dar ne tas J.
 
Todėl dabar apie amžių (ir apie Alzhaimerį, ir apie tikrai progresuojančią ligą). Gilėjančiai amnezijai būtinai būdingas faktų pamiršimas. Tas, kuris vyksta atvirkštine tvarka: puikiai prisimenate, kas buvo prieš 20 metų, o ką vakar valgėte – jau nežinia. Gal tai nėra svarbu? Tikrai nėra, jei suvokiate faktą, kad pasaulį mums suprasti leidžia milijardai smegenyse esančių neuronų, kurie tarpusavyje sudaro daugiau kaip trilijoną jungčių. Kai kurios teorijos teigia, kad mūsų smegenyse galėtų sutilpti tiek informacijos, kiek jos yra parodžiusios pasaulio televizijos nuo pat TV atsiradimo. Kas toliau vyksta? Ogi pačios smegenys atsirenka, ką reikia ištrinti (čia truputį nesuprantu: kam trinti, jei „vietos“ yra?), ką reikia padėti trumpalaikėn atmintin ir ką perkelti į „didžiąją saugyklą“. Kiekvienai informacijai – savas stalčiukas. Iki Alzhaimerio. Kol neuronų jungtys ima trūkinėti. Arba tie minčių „traukinukai“ savo bėgiais ima važinėti gerokai lėčiau.
 
Pastarajam teiginiui turiu asmeniškai patikrintą faktą. Kažkada, dar dalyvaudamas „Protų kovose“, komandon pakviečiau dabar jau šviesaus atminimo žmogų. Aukščiausios prabos inteligentą. Redaktorių. Kūrėją. Gyvąją enciklopediją. Bet, kaip keista bebūtų, žaidimui jis nebuvo naudingas. Nes atsakymą reikėjo duoti per vieną minutę. O žymusis mūsų gelbėtojas, atsakymus žinodamas, iš savo atminties juos ištraukdavo tik per pusantros ar per dvi minutes Priežastis – garbingas amžius.  
Kartais priežastimi (kartu ir didžiule smegenų paslaptimi tampa) liga. Priminsiu dar vieną jūsų jau pamirštą (?) faktą: patyrusi insultą ir pakilusi iš komos garsioji mūsų politikė Kazimiera Prunskienė ėmė kalbėti portugališkai. Smegenys priminė tai, kas vyko daugiau kaip prieš dvidešimt metų: tuomet, ruošdamasi kelionei į Braziliją, ponia Kazimiera tą kalbą buvo išmokusi. Taigi, atminties „kompiuteriai“ įrašo viską iki paskutinės smulkmenos. Ir archyvuose saugo amžinai.
 
Paaiškinsiu, kam tokio ilgalaikio saugojimo reikia: prisiminimai – vienintelis būdas, leidžiantis suvokti laiką. Kai jie ima dilti, tai... Ne, ne jie ima dilti: imame dilti mes.
Todėl keletas patarimų, knygose išskaitytų. Sako, kad japonų vienuoliai, siekdami pagerinti atmintį, rytais po keletą kartų patampo kiekvieną kairės ir dešinės kojos pirštą. Pamasažuoja.
Kiek kitokia ir truputį keistoka yra europinė patirtis: šveicarų neurologas Elijas Lemarquis pataria sprandą trinti garstyčių aliejumi. Kasdien.
Ekseterio (Didžioji Britanija) universiteto dėstytojai 10 metų tyrė vyresnių žmonių atmintį. Užrašė jų įpročius, darbus ir būsenas, kai jie buvo 60-ties,  o po to, kai tie patys žmonės sulaukė 70-ies. Atmintis buvo geresnė tų, kurie per tą dešimtmetį neatsisakė sekso.
 
Dabar paaiškinimas tiems, kurie ligi šiolei nesuprato pradžioje papasakoto anekdoto. Vakuumas yra erdvės dalis, kurioje nėra jokios medžiagos. Turėta minty, kad toks turinys ir buvo vienos iš anekdoto herojų  galvoje.
Priešpaskutinė pastraipa yra tiems, kurie sako, kad daug anksčiau gyventi buvo daug geriau, t.y. pigiau. Bet smegenų veiklą tiriantys pasaulio mokslininkai teigia, kad atmintis kainas išblukina, kad per dešimtmetį jos visose šalyse tampa nebepalyginamomis. Tad kodėl prisimename? Ogi todėl, kad išlieka emocija: buvau skurdžius. Arba – tada buvau ponas.
Beje, Lietuvoje yra dar viena atminties rūšis – rinkiminė. Bet spalio 11-oji dar toli, dar spėsim ją aprašyti.