Na, nėra nieko baisesnio: vakare dar to iki galo nesupratai, nes buvai it kuolu per galvą gavęs. O ryte – tarsi po siaubingo baliaus. Ir pirmiausia, žinoma, yra žmona kalta. Nes pusryčiams norėjai visai ne įgrisusios kiaušinienės.
Paskui – darbe: „Užjaučiu, Jonai“. „Neimk į galvą, Jonai“. „Pasiseks kitą kartą, Jonai“...Bet Jonui girdisi visai ne „Jonai!“. Jo galvoj tarsi kūju ant priekalo Marijonas Mikutavičiaus „Trys milijonai“...
O paskui – laikraščių ir portalų antraštės. Jos baisios. Jos baisesnės ne tik už priešo armijos manevrus. Jos yra baisesnės net už Floridos uraganą Irmą.
Po darbo skaitai nebe
feisbuką: skaitai tikrąją liaudiškąją kūrybą – komentarus. Vienas baisesnių pavyzdžių toks: „Gedulo vėliavos – puikybės snargliams nuvalyti“. Kitas (aišku, taip pat anonimiškai) lygina rinktinę su Vyriausybe: girdi, matote, abejose ne bet kas dirba – dirba profesionalai. O apie geriausiu komentaru išrinktąjį – kaip visada rašinio gale.
Po to: gatvėje pakalbinta močiutė sako: „Gaila man tų vyrų, laimėsim kitą kartą.“
Bet močiutė yra gudri. Ji žino, kad to, kuris ką tik pasakė, jog krepšinio nežiūri, televizija neparodys. O ją – parodys. O kai parodys, gal net daktarėlis ją pamatys. Tas, kuris užvakar laiko jai nebeturėjo. Nes skubėjo namo: „Kašės žiūrėti“.
O dabar jau
feisbukas. Žinomas patriotinių filmų kūrikas rašo: „Norėčiau Gitano Nausėdos paklausti, kokia yra valstybinių investicijų į krepšinį nauda? Už tuos pra...tus pinigus galima būtų pastatyti 1,4 vaikų darželio.“ Gudriai ir moksliškai. Tik, bijau, net pats p.Nausėda nesuprato, prie ko čia vienas darželis ir... dar keturios dešimtosios.
O dabar jau Arvydas Sabonis. Nesvarbu, kad jaunoji karta tą televizoriuje skaniai lapus čepsintį dėdę žino, kaip kažkokį „Lidlo“ produktų ragautoją. Mes, vyresnė karta, dar prisimename jį buvus ir krepšininką. Tik kažin ar jis pats tai pamena. Nes, paprašytas pakomentuoti rungtynių rezultatą, A.Sabonis – dar Stambule – nustebo: „O prie ko čia aš?“.
Iš lėto artėkim prie mūsų savaitraščio tematikos.
Sportas yra gerai. Bet pernelyg didelis sportas - paklauskit sunkiaatlečių, bėgikų, boksininkų ar krepšininkų veteranų - atnešė daugiau žalos nei naudos. (Kaip keista bebūtų, bet netgi sportuojantiems reikalinga turėti galvą).
Ta pati taisyklė galioja ir sporto komentatoriams (varžybų metu visi jais tampame), ir - sirgaliams.
1978-aisiais garsi Lietuvos sporto komentatorė mirė salėje, komentuodama krepšinį. Gydytojai teigė, kad nuo įtampos. Ta įtampa sportuojant būna ir fizinė, ir emocinė. Varžybose – nesvarbu, ar dalyvaujate, ar tik žiūrite - pilna adrenalino. Stipriau dirba širdis. Gali prasidėti skilvelių virpėjimas, kurį kardiologai įvardija, kaip širdies ritmo sutrikimą.
Sakoma, kad adrenalinas – tokia gynybinė organizmo funkcija - praversdavo tolimoje praeity: kovojant su priešu. O šiandien priešas - kitoje sporto aikštelės pusėje. Ir tai neigiamai atsiliepia visai žmogaus nervų sistemai.
Spaudoje aptikau JAV neurologo Martino Samuelso pateiktą mirties iš laimės pavyzdį: žinomas golfo žaidėjas, atlikęs neįtikėtiną smūgį, į duobutę pataikė iš rekordinio nuotolio. Ir... mirė iš džiaugsmo. Adrenalinas.
Negana to, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė teigia, kad ekstremalių pojūčių mėgėjai (krepšinio aistruolius priskirčiau prie jų) ne tik gali patirti svaiginančių pojūčių, bet ir tapti pavojingi. Kaip ta proga neprisiminti Anglijos futbolo sirgalių?
O dabar atsigręžkite į juodąją pralaimėjimo Stambule dieną. Ar tik nematėte tą kitą rytą šalia savęs žmonių, kurie blogai jautėsi. Juos pykino. Jiems skaudėjo galvą. Jie skundėsi žarnyno spazmais. O ir dabar, beveik savaitei praėjus, gal kam paaštrėjo ar atsinaujino... odos ligos. Taip, jos taip pat nuo streso.
Norėdamas sugrįžti į įprastinę, ne tokią rimtą, vagą dabar papasakosiu apie odos ligą, kuria nuo krepšinio „užsikrėtė“ visiems sirgaliams pažįstami Latvijos lietuviai - broliukai Naurys ir Normundas. Turbūt pamenate: ant jų kūnelių nebeliko tatuiruotėmis nepapuoštos vietos. Tuose odos paveiksluose – Šarūno Jasikevičiaus, Arvydo Sabonio, brolių Lavrinovičių ir net Prano Liubino atvaizdai. Ir tikrų tikriausias ištatuiruotas Jono Valančiūno parašas. Jie visada „serga“, bet niekada nesinervina. Ir – svarbiausia – jie net po pralaimėtų rungtynių nepuola anonimiškai rašyti apie blogai žaidusius, dar blogiau treniravusius.
Kažkada, kažkuriam pozityviai nusiteikusiam sirgaliui ta už kitų nugaros pasislėpusiųjų kritika pabodo. Ir buvo sukurtas Lietuvos krepšinio fanų
feisbuko profilis. Bet kam savo keiksmažodžiais būsi įdomus, jei aplik tave – vien tokie pat kaip tu? Tas puslapis sėkmingai baigė gyvenimą. Nes visi nori ne krepšininkus pagirti ar papeikti, o parodyti, koks jis yra šaunus ir kaip jis „Už Lietuvą, vyrai!“
Artėjame prie pabaigos, kuri „tikrus“ krepšinio sirgalius (tuos, kurie čempionatą leido ir dar leis ant sofos su alumi ir traškučiais) dar labiau papiktins.
Europos krepšinio čempionato transliacijų nežiūrėjo beveik 40 procentų LT gyventojų. Visai neblogi buvo reitingai ir tų TV kanalų, kurie rungtynių metu transliavo koncertus, filmus, politines laidas.
Ačiū tiems, kurie buvo tikri sirgaliai ir pasakė: „Čia gi viso labo tik sportas...“
Ir M.Mikutavičiui ačiū. Nes tai jis pirmas pamokė: „...neliek savo kraujo dėl aukso!“
O dabar turiu pasakyti, koks anoniminio žiūrovo komentaras padarė didžiausią įspūdį:
- Kol jūs Stambule juokingai bandėt mūsų šalį reprezentuoti, Lietuvoje sviestas vėl pabrango...
Iki kito ketvirtadienio!
.jpg)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: