Šis klausimas mums labai svarbus ir liečia daugelį mūsų – 2015 metais kompensuojamuosius vaistus, Valstybinių ligonių kasų duomenimis, įsigijo 1,2 milijono arba 40 proc. visų Lietuvos gyventojų. Dar vienas faktas – pacientai už vaistus primokėjo 54 milijonus eurų, arba po 45 eurus kiekvienas juos pirkęs. Suma, kurią kiekvienas pacientas primoka nuolat auga ir kaip suprantu vėl augs nuo balandžio mėnesio vidurio. Deja, ši nemaloni žinia mus vėl užklups netikėtai ir pacientai bus palikti vieni su dar kartą augsiančiomis savo sveikatos palaikymo išlaidomis.
 
Man, jau daugiau nei 25 metų dirbančiam gydytoju, kyla klausimų, kodėl skirtingų ligų gydymas yra kompensuojamas skirtingu valstybės indėliu ir, galiausiai, kodėl naujausio ir efektyviausio vaisto pacientui tenka laukti metų metus – bene ilgiausiai Europos Sąjungoje.
Žmogus negali pasirinkti ligos, tačiau dabartinėje sistemoje yra taip, kad vienų ligų gydymas yra valstybės kompensuojamas visu 100 proc. o kitų – tik pusė. Ar sąžininga sakyti kad, tarkime, astma sergančio žmogaus liga yra dvigubai svarbesnė nei, tarkime, sergančio podagra?
 
Koks Sveikatos apsaugos ministerijos klerkas turėtų sąžinės tai pasakyti pacientui į akis?
Šis sistemos neskaidrumas liečia kiekvieną mūsų ir tai reikia keisti, kaip ir naujų, inovatyvių vaistų įtraukimo į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą tvarką, kad inovatyvių vaistų ir modernių gydymo būdų  nelauktume kelis kartus ilgiau nei daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių? Skamba baisiai, bet šiuo atveju frazė „laukiant ir numirti galima“ įgauna visai kitą, juodą prasmę.
 
Visa tai mus veda prie paties svarbiausio momento – gydant pacientus, nebeliko žmogaus, tik biudžeto eilutės ir lėšų paskirstymas, kurį vykdo valdininkai, tik sau aiškiais principais sprendžiantys, kokia liga svarbesnė ir labiau verta gydymo. Taigi, pats svarbiausias uždavinys – sugrąžinti pacientą ir jo interesus į sveikatos apsaugos sistemą.
 
Dabar, kai visi vienodai suprantame klausimo svarbą pakalbėkime apie tai, kas svarbiau, – kaip mes spręsime šį klausimą. Gal racionalu nekurti naujų darbo grupių, nesamdyti brangių ekspertų ir nebandyti išrasti išrastą, o paimti ir pasinaudoti Europos Sąjungos valstybių patirtimi ir žiniomis, kurios įrodė savo pranašumus ir patikimumą.
 
Spręsdami, kiek pinigų skirti ligoms gydyti visų pirma žiūrėsime į ta liga sergančius pacientus, kad neatsitiktų taip, kaip dabar būna – sunkia onkologine liga sergančiam žmogui per vidurį gydymo tenka arba už savo ir artimųjų paskutines santaupas pirkti vaistus, arba tiesiog nutraukti gydymą ir, tikėtina, susidurti su pačiomis baisiausiomis pasekmėmis. Priežastis paprasta: gydymui numatytų pinigų užtenka, tarkime, 14,2 žmogaus (!). Nepasiseka tam, kuris tampa „0,2“. Laikas suprasti, kad žmogus ir jo sveikata nėra statistinė paklaida.
 
Kitas sprendimas – bandyti supaprastinti naujų, inovatyvių vaistų įtraukimo į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą tvarką. Tarkime, jei vaistas yra laikomas veiksmingu ir efektyviu Vokietijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, ar tikrai mums reikia dar vienos komisijos, kuri per porą mėnesių konstatuotų tą patį faktą?

Kai kalbame apie skaidrumą ir paprastumą, sprendimai turi būti aiškūs. Visų pirma kiekvienam etapui, sprendžiant dėl vaistų įtraukimo į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą privalo būti nustatytas konkretus terminas, kurio privalu laikytis. Taip, jie yra ir dabar, tačiau jų nėra laikomasi. Šį klausimą galima išspręsti paprastai – jei sprendimas nėra priimamas per įstatyme numatytą laiko tarpą, pareiškėjo pateikta užklausa gali būti laikoma priimta. Tokia sistema puikiai veikia kitose šalyse ir itin paspartina sprendimų priėmimą. Galiausiai, tai leidžia užduoti klausimą – jei valstybės tarnautojas per įstatymu numatytą laiko tarpą nesugeba priimti sprendimo, ar jis tikrai yra kompetentingas eiti paskirtas pareigas?
 
Galiausiai – visi posėdžiai, kuriuose yra svarstoma naujų vaistų įtraukimo į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą tvarka turėtų būti viešai prienami ir transliuojami internete tiesiogiai. Taip išvengtume galimo neskaidrumo, padidintume sprendimų priėmimo greitį ir, svarbiausia, priverstume nelabai norinčius dirbti pradėti tą daryti gerai ir greitai. Manau, geri sprendimai turi būti paprasti.
Svarbiausia, kad sprendimų naudą pajustume iškart ir daugelis iš mūsų. Esu tikras, norime tų pačių paprastų dalykų: aiškumo, skaidrumo ir gauti tai, ko yra vertas kiekvienas Lietuvos pilietis – tinkamo, gero ir efektyviausio gydymo.
 
Kviesčiau naująjį sveikatos apsaugos ministrą diskusijos – jis turi realią galimybę pradėti daryti darbus, kurių rezultatą žmonės pajus iškart ir mes jam pasiruošę padėti. O svarbiausia kviečiu ministrą ypač pasistengti, kad nuo balandžio mėnesio pacientams už vaistus nereikėtų mokėti daugiau.