Praėjusią savaitę Lietuva, kaip ir visa Europa, turėjo progą stebėti jau kito Lietuvos socialdemokrato bandymą įsidarbinti. Šį kartą - Europos Komisijoje.
Darbo pokalbis truko tris valandas, buvo verčiamas į 23 skirtingas kalbas, filmuojamas, stebimas ne tik Europos Parlamento narių, žiniasklaidos atstovų, bet ir narstomas lobistinių organizacijų, pramonės atstovų, diplomatų, jaunimo, žaliųjų organizacijų, gėjų ir lesbiečių teisių gynėjų bei daugelio kitų.  
 
Ar auginsime ir valgysime klonuotų gyvūnų mėsą bei GMO produktus? Kokius skonio stipriklius, papildus, priedus leisite naudoti maisto pramonėje? Ar užtikrinsite, kad lyties keitimo operacijas norintys atlikti žmonės galėtų gauti jiems reikiamas medicinines paslaugas?
Pusšimtis klausimų - tiesmukų ar suvyniotų į vatą, sustiprintų direktyvų numeriais ar gyvenimiška patirtimi. Be pertraukų, kaip įprasta lošiant teniso partiją ar žaidžiant krepšinį.
Kai kam atsakymai pasirodė nepakankamai konkretūs. Kai kas priekaištavo, kad pretendentas nepakankamai įsigilinęs į tam tikras temas.
 
Aš manau, kad kandidatas pasirodė gerai. Kaip subrendęs ir patyręs politikas, būsimasis Europos komisaras, atsakingas už sveikatos sritį, kuo puikiausiai žinojo, jog per 3 valandas negali ant lėkštelės pateikti visų sprendimo būdų Europą kamuojančioms problemoms išspręsti. Negali pateikti į klausimus atsakymo, kurio metus ar net dešimtmečius neranda pasaulio mokslininkai, tyrėjai, ekspertai.
 
Būsimasis komisaras nubrėžė svarbią ribą - maisto bei sveikatos standartų „neaukosime ant laisvosios rinkos altoriaus“. T.y. hormonais prifarširuotos mėsos bei endokrininių disruptorių turinčių prekių iš Amerikos bei kitų ne ES šalių neįsileisime. Apsaugosime savo vartotojus. Apsaugosime nuo konkurencijos savo maisto pramonės gamintojus (o tuo pačiu ir užkirsime jiems kelią eksportuoti savo prekes į didžiausią pasaulyje, JAV, rinką).
Išklausius kandidatą aišku, jog dėl visų kitų klausimų bus tariamasi su kitais komisarais, valstybėmis narėmis, Europos Parlamentu, ekspertais, mokslininkais.
 
O kokia nauda iš šių atsakymų Lietuvai? Situacija Lietuvos sveikatos apsaugos srityje toli gražu nėra džiuginanti. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos darosi neprieinamos žmonėms, nes katastrofiškai trūksta gydytojų, kurie emigruoja į didesnius atlyginimus mokančias šalis.
 
Daugelis šalies gydymo įstaigų negali pacientams suteikti reikiamų ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų vietoje ir iškart –  reikia keletą savaičių laukti vizito pas šeimos gydytoją, paskui porą mėnesių talono - pas specialistą.
 
Ką jau bekalbėti apie korupcijos problemą. „Transperancy International Lietuvoje“ duomenimis, Lietuvoje beveik 30 proc. pacientų duoda kyšius medikams. O kur dar  kalbos apie tai, kad gydytojai nebyliai dirba vaistų kompanijoms ir siūlo tik tam tikrų pavadinimų vaistus, pamiršdami pigesnius, bet ne prastesnius? Net neabejoju, kad problema aktuali ne tik mums, bet ir visai ES.
 
Taigi, ką iš būsimo Sveikatos apsaugos komisaro išgirdo valandą eilėje pas daktarą laukęs ligonis? Voką su kelių mėnesių pensija už operaciją gydytojui į kišenę įdėjusi pensininkė? Ką išgirdo medicinos studijas baigęs ir į Norvegiją bilietus nusipirkęs rezidentas?
Atsakymo neišgirdo, nes į šiuos klausimus atsakyti turėjo Lietuvos sveikatos apsaugos ministras.  Deja, nei realių atsakymų į šiuos Lietuvai rūpimus klausimus, nei realių darbų neatliko ne vienas Lietuvos sveikatos apsaugos ministras. Tame tarpe ir Andriukaitis. Gal todėl ir simboliška, kad ne tik medikai, bet ir pats sveikatos ministras pasirinko emigracijos kelią.